Burnos vėžys

Burnos vėžys

Burnos ir burninės ryklės dalies vėžys yra vienas dažniausių galvos ir kaklo srities onkologinių susirgimų. Europoje burnos vėžys sudaro 1–5 proc. visų vėžio atvejų. Kitose šalyse, pavyzdžiui, Indijoje – per 40 proc., Azijos šalyse, kur tabako rūkymas, uostymas, kramtymas, ypač betelių (kramtomųjų mišinių, turinčių narkotinių savybių), yra neatsiejama šių šalių kultūros dalis, susirgimų skaičius dar didesnis. Visame pasaulyje susirgimų burnos ir burnaryklės vėžiu kasmet daugėja, o sergančiųjų amžius jaunėja. Naujausi tyrimai rodo, kad apie 4–6 proc. burnos vėžio susirgimų diagnozuojami jaunesniems nei 40 metų asmenims. Mokslininkai prognozuoja, kad sergamumas šia vėžio forma augs ir toliau.

Burnos ir burninės ryklės dalies vėžiu dažniau serga vyresnio amžiaus žmonės. 86 proc. atvejų vėžys diagnozuojamas vyresniems nei 50 metų asmenims. Vyrai šia liga serga beveik du kartus dažniau nei moterys.

Lietuvoje burnos ir ryklės vėžys jau keletą metų sudaro apie 3 proc. visų onkologinių ligų atvejų. Sergamumo statistika itin nepalanki mūsų šalies vyrams.

Lietuvos vėžio registro duomenimis 2008 m. diagnozuoti 297 nauji burnos ir ryklės vėžio atvejai, iš to skaičiaus 251 atvejis (84 proc.) – vyrams ir 46 – moterims; 2011 m diagnozuoti net 367 nauji susirgimai, iš jų 294 (80 proc.) – vyrams ir 73 – moterims.

Sergamumo burnos ir ryklės vėžiu rodiklis (susirgimų skaičius 100 000 gyventojų per metus) 2011 m. buvo 12,1 (Europos standartas – 10,2; pasaulio – 7,5). Gerokai dažniau burnos ir burnaryklės vėžys diagnozuojamas moterims. Gydytojų nuomone susirgimų daugėja todėl, kad vis daugiau Lietuvos žmonių rūko ir vartoja alkoholį.

Burnos anatomija

Burna yra pradinė virškinimo sistemos dalis. Į burnos ertmę išsiskyrę seilės išbrinkina kramtomą maistą, paslidiną kąsnį. Per parą seilių liaukos išskiria 1–1,5 litro seilių. Burnoje pajuntame maisto skonį. Burnos ertmėje formuojami kalbos garsai. Pro burną galime kvėpuoti.

Burna skirstoma į burnos prieangį ir burnos ertmę. Vieną nuo kitos šias dalis skiria dantys.

  • Burnos prieangis. Burnos prieangį iš priekio riboja lūpos, iš šonų – žandikaulių dantinės ataugos ir dantys. Burnos prieangis yra plyšio formos, nes lūpų ir skruostų gleivinė betarpiškai prisiglaudžia prie dantenų.
  • Burnos ertmė. Už dantų prasideda burnos ertmė. Iš viršaus burnos ertmę supa kietasis ir minkštasis gomuriai. Priekiniu kraštu minkštasis gomurys prisitvirtinęs prie kietojo gomurio užpakalinio krašto, o užpakalinis minkštojo gomurio kraštas (gomurio burė) laisvai kabo, atskirdamas nosiaryklę nuo burninės ryklės dalies. Nuo burės nutįsta nedidelė atauga – liežuvėlis. Burnos ertmę iš priekio ir šonų riboja dantinės žandikaulių ataugos ir dantys. Apačioje yra burnos ertmės dugnas, kurį sudaro virš paliežuvinio kaulo esantys raumenys. Ant dugno raumenų yra liežuvis. Burnos ertmės užpakalyje yra anga arba žiotys, kurios jungia burnos ertmę su rykle. Į burnos ertmę atsiveria seilių liaukos.

Burną iškloja minkšta rausva gleivinė, padengta daugiasluoksniu plokščiuoju epiteliu. Burnos vėžiu vadinamas navikinis procesas, prasidėjęs bet kurioje burnos vietoje.

Burninė ryklės dalis

Žmogaus ryklę sudaro trys aukštai:

  • viršutinis aukštas yra už nosies ertmės ir vadinamas nosiarykle;
  • vidurinis aukštas yra už burnos ertmės ir vadinamas burnine ryklės dalimi arba burnarykle;
  • apatinis aukštas prasideda ties gerklomis ir vadinamas gerkline ryklės dalimi arba gerklarykle.

Burninėje ryklės dalyje susikryžiuoja kvėpavimo ir virškinimo takai. Burnaryklė yra už burnos ertmės ir tęsiasi iki liežuvio šaknies. Su burnos ertme ji jungiasi žiotimis, o viršuje ir apačioje yra angos į kitus ryklės aukštus.

Kaklo limfiniai mazgai

Galvoje ir kakle, kaip ir kitur žmogaus kūne, yra grupelėmis išsidėsčiusių limfinių mazgų – mažų pupelės formos liaukų. Limfiniai mazgai yra žmogaus limfinės sistemos dalis. Būtent limfiniai mazgai dažniausiai yra ta organizmo vieta, kurią pirmiausia pasiekia nuo naviko atitrūkusios ląstelės. Jeigu vėžys išsivysto burnoje ar burninėje ryklės dalyje, limfmazgiai naviko pažeistoje kaklo pusėje dažniausiai šalinami.

Burnos ir burninės ryklės dalies vėžys

Visi mūsų kūno organai ir audiniai sudaryti iš mažų struktūrinių elementų – ląstelių, kurios auga, bręsta, dalijimosi būdu dauginasi ir po tam tikro laiko suyra. Organizmas ląstelių dauginimosi procesus kontroliuoja. Sveikos ląstelės auga ir dalijasi tvarkingai. Kartais dėl vienų ar kitų priežasčių ląstelės pakinta, praranda kontrolę ir pradeda be perstojo dalytis, o iš jų pertekliaus susiformuoja auglys (navikas, tumoras). Auglys gali būti gerybinis arba piktybinis (vėžinis).

Kodėl ląstelės pakinta ir tampa piktybinės – iki šiol nėra gerai žinoma. Piktybinės ląstelės gali įsiskverbti į gretimus audinius ir per kraują ar limfą išplisti į kitus organus.

Burna ir burninė ryklės dalis sudaryta iš įvairių audinių, o šiuose audiniuose yra labai skirtingų ląstelių. Vėžys gali išsivystyti iš bet kurių ląstelių, todėl ypač svarbu tiksliai nustatyti vėžio tipą, kad būtų galima paskirti tinkamą gydymą.

Burnos ir burninės ryklės dalies vėžio tipai

Burnoje ir burninėje ryklės dalyje dažniausiai išsivysto epitelio plokščiųjų ląstelių karcinoma. Šie navikai sudaro daugiau nei 90 proc. visų burnoje ir burnaryklėje aptinkamų piktybinių navikų.

  • Burnos ir burninės ryklės dalies plokščiojo epitelio karcinoma. Šis vėžys išsivysto iš plokščiojo epitelio ląstelių, kurios iškloja burnos ertmės ir ryklės sieneles. Dažniausiai plokščialąstelinė karcinoma nustatoma ant apatinės lūpos (20–25 proc.), apatinio žandikaulio dantenose (15–20 proc.), burnos dugne (15 proc.), skruostų gleivinėje (10 proc.), gomuryje (10 proc.), viršutinėje lūpoje ar viršutiniame žandikaulyje (5 proc.), dažniau apatinėje jo dalyje.
  • Verukozinė karcinoma. Tai retas plokščiojo epitelio karcinomos tipas. Verukozinė karcinoma retai išplinta į kitas organizmo sritis, tačiau gali giliai įsiskverbti į aplinkinius audinius, dažnai net iki kaulų.

Kiti burnos ir burninės ryklės dalies vėžio tipai

Burnoje ir burninėje ryklės dalyje gali išsivystyti ne tik plokščialąstelinė karcinoma, bet ir kitų tipų vėžys. Retesni piktybiniai navikai sudaro apie 10 proc. burnos ir burninės ryklės dalies vėžio atvejų.

  • Seilių liaukų vėžys. Burnos ir burnaryklės gleivinėje yra daug mažų seilių liaukučių. Mazgeliai, atsiradę seilių liaukutėse, dažniausiai yra gerybiniai, tačiau neretai jie gali suvėžėti. Dažniausiai seilių liaukose išsivysto adenokarcinoma (piktybinis liaukinio epitelio auglys).
  • Adenocistinė karcinoma. Tai retas vėžio tipas. Navikas dažniausiai išsivysto seilių liaukose (dažniausiai paausinėje seilių liaukoje), bet gali atsirasti ir burnoje.
  • Limfoma. Limfoma yra limfinės sistemos vėžys, kuris prasideda limfiniuose mazguose. Liežuvio šaknis bei tonzilės yra sudarytos iš limfinio audinio. Kakle taip pat yra daug limfmazgių. Pagrindinis limfomos simptomas – neskausmingi patinę limfmazgiai. Burnos ir burnaryklės vėžys skiriasi nuo limfomos. Skirtingas ir jo gydymas. Plačiau apie limfomą ir jos gydymą skaitykite čia.
  • Melanoma. Melanoma išsivysto iš melanocitų – odos pigmentą gaminančių ląstelių. Melanoma dažnai atsiranda ant galvos ir kaklo odos, bet gali pasirodyti bet kurioje vietoje, net ir nosyje ar burnoje. Plačiau apie melanomą ir jos gydymą skaitykite čia.

Gerybiniai burnos ir burninės ryklės dalies augliai

Kai kurie burnos ir burnaryklės augliai yra gerybiniai, jie neplinta į kitas organizmo sritis.

Burnos ir burnaryklės gleivinę gali pažeisti dvi lėtinės ligos – leukoplakija ir eritroplakija:

  • sergant leukoplakija gleivinės epitelis vietomis suragėja, burnoje atsiranda balkšvų dėmių šiurkštoku paviršiumi, gleivinė sutrūkinėja arba išopėja;
  • eritroplakija pasireiškia tamsiai raudonomis dėmėmis, paprastai lūpų, skruostų gleivinėje, ant liežuvio, ligos pažeisti gleivinės ploteliai dažnai kraujuoja.

Šios baltos ar raudonos dėmės savaime nėra pavojingos, tačiau jose gali būti pakitusių ląstelių, kurios ilgainiui gali suvėžėti. Pašalinus pakitusią gleivinės dalį rizika susirgti vėžiu beveik išnyksta.

Burnos ir burninės ryklės dalies vėžio rizikos veiksniai

Rizikos veiksniai – tai bet kurie aplinkos veiksniai, paveldėtos savybės ar įpročiai, kurie didina riziką susirgti vėžiu. Nors rizikos veiksniai dažnai turi įtakos vėžio atsiradimui, tačiau daugelis jų tiesiogiai vėžio nesukelia.

Kodėl normalios organizmo ląstelės pakinta ir išsivysto vėžys – mokslas dar negali paaiškinti, tačiau yra žinomi veiksniai, kurie didina riziką susirgti burnos ar burninės ryklės dalies vėžiu.

  • Tabako vartojimas (rūkymas, uostymas, kramtymas). Tai vienas iš pavojingiausių veiksnių. Net 85 proc. burnos vėžio atvejų siejami su tabako vartojimu. Rūkoriams rizika susirgti burnos vėžiu yra 15 kartų didesnė nei nerūkantiesiems. Pypkės rūkymas išskirtinai siejamas su lūpos vėžiu, kuris išsivysto toje vietoje, kur lūpa liečiasi su kandikliu. Pasyvus rūkymas taip pat gali padidinti riziką susirgti burnos vėžiu.
  • Ne ką mažiau pavojingas ir piktnaudžiavimas alkoholiu. Vartojant alkoholį kartu su tabaku rizika susirgti burnos ir burninės ryklės dalies vėžiu išauga net keletą kartų. Manoma, kad šie du veiksniai stiprina vienas kito poveikį.
  • Ilgalaikis deginimasis saulėje (ultravioletinių spindulių poveikis).
  • Žmogaus papilomos viruso infekcija.
  • Vyrai burnos ir burninės ryklės dalies vėžiu serga dažniau nei moterys.
  • Šviesi oda – siejama su didesne rizika susirgti lūpų vėžiu.
  • Amžius. Dažniau serga vyresni nei 45 metų amžiaus žmonės.
  • Lėtinis burnos gleivinės dirginimas – kuo daugiau dantų trūksta, tuo labiau dirginama gleivinė; gleivinę taip pat dirgina ir pažeidžia nepritaikyti dantų protezai.
  • Prasta burnos ir dantų higiena.
  • Nevisavertė mityba. Rizika gali padidėti, jeigu organizmui trūksta A ir E vitaminų, o kasdieniame maisto racione mažai vaisių ir daržovių – pagrindinio antioksidantų šaltinio .
  • Nusilpusi imuninė sistema.

Burnos ir burninės ryklės dalies vėžio prevencija

Patikimų būdų, kurie padėtų visiškai apsisaugoti nuo burnos ir burninės ryklės dalies vėžio, mokslas dar negali pasiūlyti, tačiau kai kurie rizikos veiksniai priklauso nuo paties žmogaus.

  • Svarbiausias dalykas, kurį turėtų padaryti kiekvienas rūkorius – mesti rūkyti. Net ir ilgamečiai rūkoriai, atsisakę tabako, gali gerokai sumažinti burnos vėžio riziką.
  • Kitas svarbus dalykas – nepiktnaudžiauti alkoholiu, sveikai maitintis, gausiau vartoti vaisių ir daržovių.
  • Siekiant apsisaugoti nuo lytiniu (ir oraliniu) keliu plintančio žmogaus papilomos viruso patartina riboti lytinių partnerių skaičių.

Burnos ir burninės ryklės dalies vėžio požymiai ir simptomai

Dažniausiai burnos vėžį pirmasis aptinka gydytojas odontologas, atlikdamas įprastinį dantų patikrinimą. Daugeliu atvejų gleivinėje pirmiausia atsiranda ikivėžinių pokyčių. Laiku pradėjus jų gydymą vėžio dažniausiai galima išvengti.

Būdingiausi burnos ir burninės ryklės dalies vėžio požymiai

  • Ilgai negyjanti opa ar žaizdelė burnoje ar ant lūpos. Tai būdingiausias burnos vėžio požymis. Jeigu opelė neužgyja per 3 savaites, būtinai pasikonsultuokite su šeimos gydytoju ar odontologu.
  • Skausminga, patinusi ar kraujuojanti raudonos ar baltos spalvos dėmelė ant dantenų, liežuvio, tonzilių ar burnos gleivinės. Tai dar ne vėžys, tačiau negydomos dėmelės gali supiktybėti. Balti ikinavikiniai gleivinės pokyčiai vadinami leukoplakija, o raudoni – eritroplakija. Juos gali sukelti ir grybelinė infekcija – burnos pienligė (burnos kandidamikozė). Jei gydoma priešgrybeliniais vaistais liga išnyksta, nėra ko nerimauti – tai ne vėžys.
  • Gumbelis ant lūpos, burnoje, kakle ar gerklėje, standus darinys žando gleivinėje. Toks gumbelis kakle gali būti ir padidėjęs limfmazgis. Vieno ar kelių pažandžių ar kaklo limfmazgių patinimas yra dažnas burnos ir burninės ryklės dalies vėžio simptomas. Karštas, paraudęs, skausmingas guzelis paprastai yra infekcijos, o ne onkologinės ligos požymis, po kurio laiko toks guzelis savaime pradingsta. Tačiau jei gumbelis ilgai neišnyksta ir net padidėja, tai gali būti vėžys.
  • Nuolatinis gerklės perštėjimas ar jausmas, tarsi kažkas įstrigo gerklėje.
  • Užkimęs ar pakitęs balsas, kartais trinkanti kalba.
  • Burnos ar liežuvio tirpimas.
  • Burnos skausmas, kraujavimas iš burnos gleivinės ar dantenų.
  • Pasunkėjęs kramtymas, rijimas, sutrikę liežuvio ir apatinio žandikaulio judesiai. Ryjant gali atsirasti skausmas ar deginimas, arba maistas gali tarsi prilipti prie gerklės. Rijimas gali pasunkėti ir dėl gyvybei nepavojingo stemplės susiaurėjimo, vadinamo stemplės striktūra.
  • Ausies ir (ar) žandikaulio skausmas.
  • Nemalonus burnos kvapas. Daugelis žmonių retkarčiais kenčia dėl blogo burnos kvapo, tačiau tai nėra specifinis onkologinės ligos požymis. Sergant vėžiu nemalonus burnos kvapas gali paaštrėti, simptomas kartotis vis dažniau ir trukti ilgiau. Jeigu ilgą laiką jaučiate nemalonų burnos kvapą, reikėtų išsitirti, ar nesergate vėžiu.
  • Paslankūs, skaudami dantys, ilgą laiką gerai tikę, o dabar nesilaikantys ar spaudžiantys protezai.
  • Apetito stoka ir svorio kritimas. Šie simptomai – daugelio onkologinių ligų palydovai. Sergant burnos ir burnaryklės vėžiu dažnai skauda burną, sunku nuryti kąsnį, todėl ligonis vis mažiau valgo ir ima lysti. Paprastai svoris pradeda kristi, kai vėžys jau gerokai pažengęs. Jeigu nesilaikėte jokios dietos ir per trumpą laiką netekote 4–5 kilogramų ar dar daugiau, apsilankykite pas šeimos gydytoją.
  • Lėtinis nuovargis.
  • Įvairūs kiti požymiai ar simptomai, atsiradę burnoje be aiškios priežasties ir nepraeinantys ilgiau nei 6 savaites.

Daugelį minėtų simptomų gali sukelti ir įvairios neonkologinės ligos, todėl labai svarbu reguliariai tikrintis sveikatą ir dantis bei laikytis burnos higienos. Šių reikalavimų ypač turėtų paisyti esami ar buvę rūkoriai ir dažnai alkoholį vartojantys asmenys.

Jeigu nuogąstaujate dėl vieno ar kelių šiame skyriuje išvardytų simptomų ar požymių, ypač jei jie neišnyksta savaime ar blogėja, būtinai pasitarkite su šeimos gydytoju ir (ar) odontologu. Kuo anksčiau burnos ir burnaryklės vėžys aptinkamas, tuo lengviau jį gydyti. Ir tuo didesnė tikimybė, kad gydymas bus sėkmingas.

Burnos ir burninės ryklės dalies vėžio stadijos

Vėžio stadija apibūdina piktybinio naviko dydį, augimą ir išplitimą. Priimant sprendimą dėl gydymo metodų taikymo visada labai svarbu žinoti ligos stadiją. Naviko stadiją padeda nustatyti laboratoriniai ir vaizdinimo tyrimai, kurie Jums buvo atlikti ligai diagnozuoti. Tačiau kol navikas nepašalintas, tiksliai nustatyti stadiją ne visada įmanoma.

Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio šalių, burnos ir burninės ryklės dalies vėžio stadijos dažniausiai klasifikuojamos pagal prancūzų chirurgo Pjero Denua (Piere Denoix) pasiūlytą TNM sistemą. Ši sistema padeda įvairių šalių gydytojams taikyti tuos pačius gydymo metodus, apibendrinti patirtį, daryti išvadas ir rekomenduoti diagnostikos bei gydymo būdus.

Kai kurie onkologai burnos ir burninės ryklės dalies vėžio stadijas klasifikuoja kiek kitaip ir žymi jas arabiškais skaitmenimis nuo 1 iki 4.

Burnos ir burninės ryklės dalies vėžio stadijos pagal TNM sistemą

TNM sistemoje piktybinio naviko stadija nustatoma pagal pirminio naviko (T) dydį, piktybinių ląstelių išplitimą į limfmazgius (N) ir į kitus organus – metastazes (M).

TNM simbolių reikšmės: T – navikas (angl. tumor), N – limfinis mazgas (angl. node), M – metastazė (angl. metastasis).

Pirminio naviko dydis – T stadijos

Skiriamos 4 pagrindinės burnos ir burninės ryklės dalies vėžio T stadijos, T4 stadija dar skirstoma į T4a ir T4b:

  • T1 – navikas tik burnos arba burnaryklės audiniuose, jo skersmuo iki 2 cm;
  • T2 – naviko skersmuo nuo 2 cm iki 4 cm;
  • T3 – naviko skersmuo daugiau negu 4 cm;
  • T4a – navikas iš burnos ar burnaryklės peraugęs į gretimus audinius, pavyzdžiui, į kaulą, liežuvį, oru užpildytas ertmes veido kauluose (sinusus) ar odą;
  • T4b – navikas iš burnos ar burnaryklės išplitęs į gretimus audinius ar organus, pavyzdžiui, į sritis aplink ar už žandikaulių, viršutinio žandikaulio sieną, kaukolės pamatą.

Išplitimas į limfinius mazgus – N stadijos

Nustatant burnos ir burninės ryklės dalies vėžio N stadiją svarbu žinoti, ar vėžinių ląstelių pasklido į kaklo limfmazgius, kokio dydžio limfmazgiai ir kurioje kaklo pusėje jie yra.

Skiriamos 4 pagrindinės burnos ir burninės ryklės dalies vėžio N stadijos, N2 stadija dar skirstoma į N2a, N2b ir N2c:

  • N0 – limfmazgiuose metastazių nėra;
  • N1 – metastazė viename naviko pažeistos kaklo pusės limfmazgyje; limfmazgio skersmuo mažesnis nei 3 cm;
  • N2a – metastazė viename naviko pažeistos kaklo pusės limfmazgyje; limfmazgio skersmuo nuo 3 cm iki 6 cm;
  • N2b – metastazių yra keliuose naviko pažeistos kaklo pusės limfmazgiuose, bet nė vieno limfmazgio skersmuo nėra didesnis nei 6 cm;
  • N2c – metastazių yra priešingos nei navikas kaklo pusės limfmazgiuose arba abiejose kaklo pusėse, bet nė vieno limfmazgio skersmuo nėra didesnis nei 6 cm;
  • N3 – bent vienas metastazių pažeistas limfmazgis didesnis nei 6 cm.

Metastazės – M stadijos

Burnos ir burnaryklės vėžio metastazes į kitus organus charakterizuoja M0 ir M1 stadijos:

  • M0 – vėžys į kitus organus nepasklidęs (tolimų metastazių nėra);
  • M1 – vėžys pasklidęs į kitus organus, pavyzdžiui, plaučius.

Sudėjus visas 3 stadijas kartu gaunama išsami naviko charakteristika. Pavyzdžiui, T2 N0 M0 reiškia, kad navikas daugiau negu 2 cm, bet mažiau nei 4 cm, tačiau nei limfmazgiuose, nei kituose organuose vėžio ląstelių nerasta.

Arabiškais skaitmenimis žymimos burnos ir burninės ryklės dalies vėžio stadijos

Šioje sistemoje skiriamos 4 pagrindinės burnos ir burninės ryklės dalies vėžio stadijos. 4 stadijos burnos ir burninės ryklės dalies vėžys dar skirstomas į 4a, 4b ir 4c stadijas. Kai kurie onkologai skiria ir 0 stadiją.

  • 0 stadija arba karcinoma in situ (CIS). Tai labai ankstyva vėžio stadija. Pakitusių ląstelių yra, bet tik paviršiniame gleivinės sluoksnyje, jos niekur neišplitę. Tai dar nėra tikrasis vėžys, tik ikivėžinė būklė. Jeigu liga laiku negydoma, labai tikėtina, kad vėžys pradės progresuoti.
  • 1 stadija. Tai ankstyva vėžio stadija. Navikas iš burną ar burnaryklę išklojančio epitelio skverbiasi į gilesnius gleivinės sluoksnius, tačiau yra ne didesnis nei 2 cm ir neišplitęs į gretimus audinius, limfinius mazgus ar kitus organus.
  • 2 stadija. Naviko skersmuo didesnis nei 2 cm, bet mažesnis nei 4 cm; navikas neišplitęs į gretimus limfinius mazgus ar kitus organus.
  • 3 stadija. Ši stadija gali reikšti, kad navikas didesnis nei 4 cm, tačiau neišplitęs į gretimus limfinius mazgus ar kitus organus arba navikas bet kurio dydžio, tačiau išplitęs į vieną vėžio pažeistos kaklo pusės limfmazgį, o pažeistas limfmazgis ne didesnis nei 3 cm.
  • 4a stadija – vėžys peraugęs audinius aplink lūpas ir burną, sritiniuose limfmazgiuose piktybinių ląstelių gali būti, bet gali ir nebūti;
  • 4b stadija reiškia, kad navikas bet kurio dydžio ir išplitęs į daugiau nei 1 vėžio pažeistos kaklo pusės limfmazgį arba į limfmazgius abiejose kaklo pusėse, arba bet kuris limfmazgis didesnis nei 6 cm;
  • 4c stadija – vėžys išplitęs į kitus organus, pavyzdžiui, plaučius ar kaulus.

Burnos ir burninės ryklės dalies vėžio ląstelių diferenciacijos laipsnis

Priimant sprendimą dėl vėžio gydymo visada atsižvelgiama ne tik į ligos stadiją, bet ir į tai, kaip vėžio ląstelės atrodo pro mikroskopą (ląstelių brandumą). Ląstelių diferenciacijos arba brandumo laipsnis parodo, kiek vėžio ląstelės pakitusios palyginti su normaliomis ląstelėmis. Diferenciacijos laipsnis žymimas G simboliu (angl. grade).

Skiriami 4 burnos ir burninės ryklės dalies vėžio ląstelių diferenciacijos laipsniai:

  • G1 (žemas laipsnis) – vėžio ląstelės atrodo labai panašios į normalias burnos ar burnaryklės ląsteles;
  • G2 (vidutinis laipsnis) –  vėžio ląstelės vidutiniškai diferencijuotos,       atrodo šiek tiek panašios į  normalias burnos ar burnaryklės ląsteles;
  • G3 (aukštas laipsnis) – vėžio ląstelės blogai diferencijuotos, atrodo išsigimę, beveik nepanašios į normalias burnos ar burnaryklės ląsteles;
  • G4 (aukštas laipsnis) – vėžio ląstelės nediferencijuotos, atrodo visiškai skirtingai nei normalios burnos ar burnaryklės ląstelės;

Žinodami naviko stadiją ir diferenciacijos laipsnį, gydytojai gali prognozuoti ligos eigą ir parinkti optimaliausią gydymo būdą.

Burnos ir burninės ryklės dalies vėžio tyrimai ir diagnostika

Šeimos gydytojas. Jei nerimaujate, kad negyjanti žaizdelė burnoje, didėjantis gumbelis ar kiti simptomai labai panašūs į burnos vėžio, pirmiausiai apsilankykite pas šeimos gydytoją. Gydytojas Jus apžiūrės, išklausys nusiskundimus, pasiteiraus apie bendrą savijautą ir sveikatą, tikriausiai ištirs burnos ertmę ir ryklę, apčiuops kaklo ir pažastų limfinius mazgus. Jeigu šeimos gydytojas įtars, kad burnoje prasidėjęs onkologinis procesas, pasirūpins, kad Jus ištirtų gydytojas onkologas, dažniausiai kaklo ir galvos chirurgas.

Gydytojas onkologas. Gydytojui onkologui Jūs dar kartą papasakosite apie visas savo ligas ir nusiskundimus. Surašęs ligos istoriją gydytojas Jus apžiūrės, apčiuops limfmazgius, ištirs burną ir gerklę, tikriausiai skirs ir kitus papildomus tyrimus.

Visi tyrimai (laboratoriniai, instrumentiniai, radiologiniai ir kiti) Jums bus atliekami konkrečiu tikslu:

  • nustatyti diagnozę;
  • patvirtinti vėžio diagnozę;
  • nustatyti ligos stadiją (išplitimą);
  • parinkti tinkamiausią gydymo taktiką.

Burnos ir gerklės tyrimai

  • Apžiūra ir apčiuopa. Gydytojas gali apžiūrėti burną ir apčiuopti burnos gleivinės pakitimus pirštais; procedūra nėra maloni, tačiau neskausminga, nes gleivinė dažniausiai trumpam laikui nuskausminama purškiamuoju anestetiku.
  • Netiesioginė laringoskopija. Gydytojas gali mažu ilgakočiu veidrodėliu apžiūrėti burną ir per burnos ertmę – ryklės užpakalinę sienelę; ši apžiūra vadinama netiesiogine laringoskopija.
  • Nazofaringoskopija. Gydytojas gali plonu lanksčiu vamzdeliu su šviesos šaltiniu ir kamera jo gale (endoskopu) per nosį apžiūrėti giluminę burnos ir burninės ryklės dalį ir įvertinti viršutinių kvėpavimo takų būklę. Ši apžiūra vadinama nazofaringoskopija. Prieš atliekant tyrimą nosies ertmė ir gleivinė trumpam nuskausminama. Jeigu nazofaringoskopijos metu gydytojas aptinka pakitimų, dažnai atliekama ir biopsija – paimamas nedidelis pakitusių audinių mėginukas.
  • Panendoskopija. Jeigu veidrodėliu ar endoskopu gerai apžiūrėti burnos ir gerklės nepavyksta arba jeigu gydytoja mato, kad yra pakitimų, ir reikia paimti biopsiją, pacientui rekomenduojama panendoskopija. Tyrimas dažniausiai atliekamas, kai reikia apžiūrėti viršutinius kvėpavimo takus ir paimti didesnį pakitusio audinio gabalėlį. Panendoskopą sudaro ne vienas, o keletas sujungtų lanksčių vamzdelių, viename jo gale yra šviesos šaltinis ir kamera, o kitame – okuliaras (optinio prietaiso dalis, nukreipta į akį arba ekraną). Ši procedūra atliekama operacinėje. Kad pacientas nejaustų skausmo, jam sukeliama bendroji nejautra, Panendoskopas per nosį švelniai įstumiamas pacientui į gerklę. Prietaiso kamera išžvalgo visą ryklę, gerklas, stemplę, trachėją ir bronchus. Šiuos organus būtina atidžiai apžiūrėti, nes burnos ir burnaryklės vėžiu sergantiems asmenims vėžys gali išsivystyti ir kitose galvos ar kaklo vietose.
  • Biopsija. Tai vienintelis tyrimas, kuris gali galutinai patvirtinti burnos ir burninės ryklės dalies vėžio diagnozę. Gydytojas iš pirminio auglio paims nedidelį audinio gabalėlį ir nusiųs jį ištirti į laboratoriją. Specialiai paruoštą mėginį mikroskopu ištirs gydytojas patologas. Biopsija pagal atlikimo techniką gali būti:
    • incizinė – skalpeliu išpjaunamas nedidelis naviko gabalėlis;
    • aspiracinė – adata įduriama į čiuopiamą gumbą, dažniausiai kakle, ir į švirkštą pritraukiama skysčio su ląstelėmis, mėginys siunčiamas ištirti į laboratoriją;
    • biopsija gali būti paimama atliekant panendoskopinį tyrimą;
    • biopsija gali būti paimama atliekant nazofaringoskopiją;

Papildomi tyrimai

Jeigu biopsijos tyrimas patvirtins vėžio diagnozę, gydytojas Jums paskirs papildomus tyrimus. Šie tyrimai reikalingi nustatyti, ar vėžys iš burnos ar burnaryklės gleivinės neišplitęs į gilesnius audinius, kaulus ar limfmazgius. Nuo to, kaip toli ir kiek daug vėžys išplitęs, labai priklauso visa gydymo taktika.

Vėžio išplitimui nustatyti gali būti atliekami šie vaizdinimo tyrimai:

  • rentgeno tyrimai (galvos rentgeno nuotraukos);
  • galvos ir kaklo kompiuterinė tomografija (ir naudojant kontrastinį tirpalą).

Kompiuterinė tomografija yra radiologinis tyrimo būdas, kai naudojant rentgeno spindulius galima pamatyti vidines organizmo struktūras. Atliekant šį tyrimą kompiuterinė programa ekrane pateikia detalius galvos ir kaklo organų vaizdu, kuriuose matyti, ar navikas iš burnos ar burninės ryklės dalies neišplitęs į kitus audinius ar organus, ar nepradėjęs ardyti kaulų. Kompiuterinės tomografijos prireikia ir tada, kai būtina nustatyti naviko dydį. Kartais prieš tyrimą pacientui į veną suleidžiama specialaus kontrastinio preparato, kad vaizdas būtų ryškesnis. Tyrimas neskausmingas ir trunka apie pusvalandį.

Burnos ir burninės ryklės dalies vėžio gydymas

Burnos ir burninės ryklės dalies vėžys dažniausiai pagydomas, ypač jei diagnozuojamas pradinėse stadijose. Pagrindiniai gydymo būdai – chirurginis gydymas, chemoterapija ir spindulinė terapija. Gydymo būdas kiekvienam pacientui parenkamas individualiai. Jis priklauso nuo naviko vietos burnoje, tipo, stadijos, išplitimo, galimo šalutinio poveikio, nuo paciento sveikatos būklės ir jo asmeninio pasirinkimo.

Chirurginis gydymas

Jeigu gydytojas, įvertinęs tyrimų rezultatus, nuspręs, kad burnos ar burninės ryklės dalies auglį galima pašalinti chirurginiu būdu, jis kartu su Jumis aptars operacijos apimtį ir galimas pasekmes.

Chirurginiu būdu paprastai pašalinamas visas auglys ir jį supančio sveiko audinio pakraščiai (1–1,5 cm nuo židinio kraštų), kad sveikuose audiniuose neliktų piktybinių ląstelių. Kartais po operacijos papildomai skiriamas spindulinis gydymas ir (arba) chemoterapija, kad būtų sunaikinti galimi naviko židiniai. Jei vėžys labai pažengęs ar išplitęs, gali prireikti kelių operacijų. Jų tikslas – ne tik pašalinti auglį, bet ir atkurti pažeistų audinių ar organų funkcijas, paslėpti veido trūkumus, grąžinti pacientui įprastą išvaizdą.

Chirurginis burnos ir burnaryklės vėžio gydymas dažniausiai apima šias procedūras:

  • dalies ar viso liežuvio pašalinimą (glosektomija);
  • dalies ar viso apatinio žandikaulio pašalinimą (mandibulektomija);
  • dalies ar viso viršutinio žandikaulio pašalinimą (maksilektomija);
  • kaklo pjūvį ir visų ar dalies kaklo limfmazgių pašalinimą;
  • gerklų arba balso aparato dalinį ar visišką pašalinimą (laringektomija – taikoma itin retai).

Spindulinė terapija

Spindulinis gydymas – tai gydymo metodas, kai vėžinėms ląstelėms naikinti naudojami didelės energijos rentgeno spinduliai ar kitos dalelės. Spinduliuotė žudo vėžines ląsteles arba stabdo jų dalijimąsi. Žmonės šį gydymo būdą praminė dar paprasčiau – švitinimas. Spindulinis gydymas susideda iš tam tikro skaičiaus gydymo kursų, kurie atliekami per paskirtą laiką. Spindulinio gydymo planą rengia spindulinio gydymo planavimo grupė (gydytojas radioterapeutas, radiologas, radiobiologas, medicinos fizikas ir kit.), švitinimo seansus pagal patvirtintą planą atlieka gydytojas onkologas radioterapeutas.

Spindulinė terapija gali būti išorinė arba vidinė.

  • Išorinė spindulinė terapija – taikoma dažniausiai. Atliekant išorinę radioterapiją jonizuojančiųjų spindulių pluoštas iš atokiau stovinčio aparato nukreipiamas į naviką. Išorinės radioterapijos kursas gali trukti nuo 4 iki 6 savaičių, kasdien po vieną seansą. Gydymo seansai paprastai trumpi – nuo 1 iki kelių minučių. Per visus seansus pacientas turi gulėti toje pačioje padėtyje. Išorinio spindulinio gydymo procedūros neinvazinės ir neskausmingos.
  • Vidinė spindulinė terapija (brachiterapija). Tai gydymas jonizuojančiąja spinduliuote, kai spinduliuotės šaltinis įvedamas į naviką arba arti jo. Lietuvoje brachiterapija atliekamas naudojant modernią aparatūrą. Jonizuojančiųjų spindulių šaltinis per plastikinį vamzdelį iš brachiterapijos aparato pasiekia naviką ir jį apšvitina. Visa gydymo procedūra automatizuota ir vyksta pagal iš anksto parengtą planą. Gydytojas stebi pacientą vaizdo ekrane. Gydymo seansas trunka nuo kelių iki keliolikos minučių. Gydymui paprastai prireikia 4–6 seansų. Taikant brachiterapiją sutrumpėja gydymo laikas, gydymas tampa efektyvesnis, mažiau pažeidžiami aplinkiniai audiniai. Pasibaigus seansui pacientas gali iškart keliauti namo.

Prieš pradėdami spindulinį gydymą būtinai apsilankykite pas gydytoją odontologą. Spindulinis gydymas gali sukelti dantų ėduonį. Sveiki dantys ir tinkama jų priežiūra padės apsisaugoti nuo galimų spindulinės terapijos komplikacijų.

Chemoterapija

Chemoterapiniam burnos ir burninės ryklės dalies gydymui naudojami priešvėžiniai vaistai, kurie stabdo piktybinių ląstelių augimą ir dalijimąsi. Chemoterapiniai vaistai leidžiami arba lašinami į veną, tačiau gali būti ir geriami (tabletės, kapsulės). Intraveninė chemoterapija paprastai atliekama ligoninėje arba dienos stacionare. Tabletėmis pacientas gali gydytis ir namuose. Vaistus parenka ir gydymo schemą sudaro gydytojas onkologas chemoterapeutas. Gydymo kursas trunka kelis mėnesius, jį sudaro keletas ciklų, kuriuos skiria 2–3 savaičių pertraukos. Gydymui gali būti naudojamas vienas vaistas arba kelių vaistų derinys.

Chemoterapija kaip pirminis gydymas gali būti skiriama prieš operaciją ar spindulinį gydymą siekiant sumažinti naviko tūrį. Šis gydymo būdas vadinamas neoadjuvantine chemoterapija.

Adjuvantinė chemoterapija – skiriama po operacijos ir spindulinio gydymo siekiant sumažinti naviko atsinaujinimo riziką.

Burnos ir burninės ryklės dalies vėžio gydymui chemoterapija taikoma retai.

Taikinių terapija

Taikinių (biologinė) terapija – tai gydymas, nukreiptas į piktybinių ląstelių specifinius genus, baltymus ar audinių terpę, kurie padeda vėžio ląstelėms augti ir išlikti. Taikant šį gydymo būdą stabdomas vėžio ląstelių augimas ir plitimas, o sveikosios ląstelės beveik nepažeidžiamos. Tyrimais nustatyta, kad ne visų navikų taikiniai tokie patys.

Šiuolaikinė medicina galvos ir kaklo plokščiųjų ląstelių karcinomai gydyti vis dažniau naudoja biologinės chemoterapijos preparatus – antikūnus (baltymus), nukreiptus prieš naviko ląstelių paviršiuje esančius epidermio augimo faktoriaus receptorius (EAFR). Antikūnai prisijungia prie EAFR ir blokuoja arba slopina signalus, kurie skatina navikinių ląstelių augimą, naviko skverbimąsi į gretimus audinius ar organus. Ši terapija derinama su spinduliniu gydymu.

Gydymo šalutinis poveikis ir jo mažinimas

Chirurginio gydymo šalutinis poveikis

Chirurginio gydymo šalutinis poveikis labai priklauso nuo operacijos pobūdžio, naviko stadijos ir jo vietos burnoje ar burninėje ryklės dalyje. Jeigu gydytojai rekomenduoja naviką šalinti chirurginiu būdu, nesidrovėkite paklausti, kaip operacija gali paveikti Jūsų organizmą ir kiek laiko gali varginti šalutiniai reiškiniai.

Dažniausiai pasitaikančios galvos ir kaklo navikų chirurginio gydymo komplikacijos:

  • laikinai arba visam laikui galite prarasti normalų balsą;
  • gali sutrikti kalba;
  • galite prarasti klausą (negirdėti);
  • kurį laiką gali būti skausminga kramtyti arba nuryti;
  • po operacijos patinus burnai ir kaklui gali būti sunku kvėpuoti;
  • dėl pašalintų audinių ar kaulo gali pakisti veido ar kaklo išvaizda.

Po burnos ar burnaryklės naviko operacijos burna ir kaklas dažnai patinsta, skauda, žmogus kurį laiką negali pats valgyti. Kad pacientas nenusilptų operacijos metu jam pro nosį į skrandį įstumiamas lankstus vamzdelis (zondas). Vienas zondo galas lieka kyšoti iš nosies. Pro jį ligonis maitinamas skystu maistu tol, kol atsigauna ir pats gali valgyti. Kai zondas nereikalingas, jis išimamas.

Jeigu navikas išplitęs į gerklas ir jos pašalintos (visiška laringektomija), gali susilpnėti skydliaukės veikla. Po operacijos skydliaukės aktyvumui palaikyti prireikia vaistų. Kartais vaistus tenka vartoti visą likusį gyvenimą.

Jeigu pacientui po operacijos sunku kvėpuoti, chirurgas jam kakle padaro nedidelę angą ir įstato vamzdelį – laikiną tracheostomą. Per jį pacientas kvėpuoja. Tinimui atslūgus chirurgas arba slaugytojas išima tracheostomos vamzdelį, ir angelė palaipsniui užsitraukia.

Pasitaiko atvejų, kai po chirurginio burnos ir burninės dalies navikų šalinimo žmonėms prireikia rekonstrukcinių ar plastinių operacijų, pavyzdžiui, atstatyti naviko pažeistus kaulus ar jų dalis, kramtymo, rijimo, kvėpavimo funkcijas, implantuoti dantis, retais atvejais – tenka pratintis prie veido protezų.

Pasiteiraukite gydytojo, ko galite tikėtis iš operacijos, kokios gali būti pasekmės, išsiaiškinkite, kiek laiko gali trukti atsigavimas ir kokių papildomų operacijų Jums gali prireikti. Visa tai žinodami prieš operaciją, lengviau susidorosite su realiomis gydymo pasekmėmis.

Chemoterapijos šalutinis poveikis

Chemoterapijos šalutinis poveikis kiekvienam žmogui gali pasireikšti labai skirtingai: vieniems jis gali būti visai silpnas, o kitiems cheminiai preparatai gali sukelti vieną ar daugiau nepageidaujamų reakcijų. Chemoterapijos šalutinis poveikis labai priklauso nuo vaistų, kuriais gydomas ligonis, jų dozės ir gydymo trukmės.

Nepageidaujami reiškiniai, kuriuos gali sukelti chemoterapija

  • Sumažėjęs kraujo ląstelių kiekis. Kol vyksta gydymas, pacientui nuolat tikrinamas kraujas. Jeigu nustatoma, kad kraujyje labai sumažėjo raudonųjų kraujo kūnelių, gali būti perpilamas kraujas. Jeigu sumažėja baltųjų kraujo ląstelių, pacientui skiriama antibiotikų, kad organizmas apsigintų nuo infekcijų. Nustačius, kad baltųjų kraujo kūnelių lygis ypač žemas, gydymas gali būti atidedamas iki to laiko, kol organizmas atsigaus ir kraujas atsistatys. Jeigu gydymo metu „pasigautumėte“ infekciją arba temperatūra pakiltų iki 38°C ar dar aukščiau, iškart apie tai reikėtų pranešti gydytojui arba chemoterapijos slaugytojui.
  • Pykinimas ir vėmimas – itin dažni chemoterapijos palydovai. Nuo vienų vaistų gali tik pykinti, kiti gali sukelti stiprų vėmimą. Daugeliui ligonių vėmimo ir pykinimo padeda išvengti specialūs vaistai. Jeigu vieni vaistai nepadeda, gydytojas juos gali pakeist kitais, labiau tinkamais Jūsų organizmui.
  • Viduriavimas (diarėja). Kai kurie chemoterapiniai vaistai sukelia viduriavimą. Jeigu viduriavimas nepraeina per 2–3 dienas, būtinai kreipkitės į gydytoją ar slaugytoją. Anksti pradėtas diarėjos gydymas ir tinkamas maistas gali padėti išvengti dehidracijos ar kitų problemų.
  • Jautri burna, opelės burnoje. Nuo kai kurių chemoterapinių vaistų burna tampa skausminga, išopėja. Skalaukite burną specialiais skalavimo skysčiais, kad į ją nepatektų infekcija, stenkitės nepažeisti burnos gleivinės. Naudokite tik minkštus, dar geriau – vaikams skirtus dantų šepetėlius, valykite dantis ne tik ryte ir vakare, bet ir po kiekvieno valgymo. Nenaudokite burnos skalavimo skysčių, kurių sudėtyje yra alkoholio. Jeigu burnos skausmas stiprėja, prašykite, kad gydytojas Jums skirtų skausmo mažinamųjų vaistų ir vartokite juos tol, kol žaizdelės užsitrauks.
  • Plaukų slinkimas. Chemoterapiniai vaistai, kuriais gydomi galvos ir kaklo piktybiniai navikai, gali sukelti plaukų slinkimą. Plaukai auga iš plaukų maišeliuose (folikuluose) esančių šaknų. Patekę į kraują, chemoterapiniai vaistai pažeidžia folikulus ir sukelia plaukų slinkimą. Plaukai dažniausiai pradeda slinkti po 2-3 savaičių nuo chemoterapijos pradžios. Tęsiant gydymą plaukų slinkimas dar vieną ar du mėnesius stiprėja. Pasibaigus chemoterapijos kursui plaukai po 1-3 mėnesių pradeda ataugti, o per pusmetį ar metus ir visiškai atauga. Naujieji plaukai gali skirtis nuo buvusiųjų, – jie gali būti plonesni ar šiurkštesni, gali skirtis net jų spalva. Kai kurie pacientai prieš chemoterapiją plaukus nusikerpa trumpai arba ir visai nusiskuta. Kol atauga naujieji plaukai, jie dėvi perukus, ryši skareles, galvas pridengia skrybėlėmis ar dar kitais apdangalais. Dažnai tokios paprastos maskuotės sušvelnina psichologines problemas ir padeda išvengti perdėto aplinkinių dėmesio.
  • Silpnumas ir lėtinis nuovargis. Vieniems pacientams chemoterapija beveik nepakeičia įprasto gyvenimo ritmo, kiti po gydymo seansų jaučiasi pavargę ir išsekę. Per visą gydymo ciklą nuovargis gali vis didėti, vis labiau trūkti jėgų ir energijos. Jeigu jaučiatės pavargęs, stenkitės visus darbus daryti lėtai, jeigu norisi prigulti ar kilstelėti kojas, taip ir padarykite. Paprašykite draugų ar šeimos narių, kad padėtų apsipirkti, pasigaminti maisto, apsiruošti namuose.

Kai gydymas baigiamas, chemoterapijos sukelti šalutiniai reiškiniai po kurio laiko išnyksta.

Spindulinio gydymo šalutinis poveikis

Jonizuojantieji spinduliai per veido ar kaklo odą prasiskverbia iki naviko ir naikina vėžines ląsteles, tačiau neišvengiamai pažeidžia ir greta naviko esančius audinius ar organus. Kiekvieno žmogaus organizmas skirtingai reaguoja į spindulinį gydymą. Šalutinių reakcijų pobūdis labai priklauso nuo radiacijos dozės ir švitinimo zonos. Daugelį pacientų gydymo laiku neapleidžia nuovargis ir silpnumas, dingsta apetitas, pradeda kristi kūno svoris, užkietėja viduriai arba atvirkščiai – vargina viduriavimas, pykinimas ir vėmimas.

Burnos ir burninės ryklės dalies navikų gydymas trunka nuo 1 iki 2 mėnesių, todėl spindulinio gydymo šalutinio poveikio išvengti retai kada pavyksta.

  • Burnos skausmas, opelės burnoje. Burnos gleivinė labai jautri, todėl jonizuojantieji spinduliai ją pažeidžia greičiausiai. Praėjus vienai ar dviem savaitėms nuo gydymo pradžios burna gali parausti, perštėti, kartais net „degti“, gali būti jautri šaltam, karštam ar kietesnės konsistencijos maistui. Vėliau burnoje gali atsirasti opelių, pradėti luptis išorinis gleivinės sluoksnis. Su kiekvienu gydymo seansu simptomai gali stiprėti. Kol vyksta gydymas, labai svarbu laikytis burnos higienos: po kiekvieno valgymo burną skalauti gydytojo radioterapeuto rekomenduotais skalavimo skysčiais, atvėsintu ramunėlių nuoviru ar virintu vandeniu, vengti karšo, šalto, rūgštaus ar sūraus maisto, nevartoti alkoholio, nerūkyti, dantis valyti tik labai minkštu šepetėliu. Baigus gydymą žaizdelės per kelias savaites užgyja. Kol vyksta gydymas ligoniui būtinas kaloringas maistas. Kad maistas nedirgintų gleivinės, jis turėtų būti pertrintas iki košelių ar tyrelių, taip pat reikėtų gerti daug skysčių. Jeigu burna labai išopėja ir žaizdelės ilgai negyja, ligonis gali būti maitinamas pro zondą.
  • Skonio ir uoslės praradimas. Spindulinis gydymas galvos ir kaklo srityje, kaip ir kai kurie chemoterapiniai vaistai, dažnai pažeidžia uoslę ir skonio receptorius. Daugelis pacientų pradeda neužuosti kvapų, nejaučia skonio arba maistas atrodo apkartęs, kartais su metalo poskoniu. Baigus gydymą beveik visiems pacientams uoslė ir skonio pojūtis per kelis mėnesius atsistato. Retais atvejais šie sutrikimai gali kartotis arba išlikti visam gyvenimui.
  • Burnos sausumas. Spindulinė terapija gali pažeisti seilių liaukas. Susilpnėjus seilių liaukų gamybai ima džiūti burna ir gerklė, pasunkėja rijimas ir kalba, išnyksta skonio pojūtis. Jeigu burna nuolat sausėja, rekomenduojama gerti daug skysčių, dažnai ką nors kramtyti (pavyzdžiui, kramtomąją gumą), nes kramtymas skatina seilių liaukų išsiskyrimą. Burnos drėkinimas padeda apsisaugoti nuo infekcijų ir dantų karieso. Jeigu natūralūs drėkikliai negelbsti, gydytojas gali skirti specialių lubrikantų ar vaistų, kurie skatina seilių išsiskyrimą. Baigus gydymą seilių liaukų veikla per keletą mėnesių normalizuojasi. Tik labai retais atvejais burnos sausumas išlieka visam laikui. Kai kuriems ligoniams seilių išsiskyrimas pagerėja po akupunktūros procedūrų. Kol vyksta gydymas, o ir vėliau, pacientams būtina reguliariai lankytis pas gydytoją odontologą.
  • Odos paraudimas. Švitinimo zonoje veido ar kaklo oda gali parausti ar patamsėti. Ne visų žmonių oda vienodai atspari spinduliuotei, todėl vieni gali nieko nepajusti, o kitiems gali perštėti ar skaudėti tarsi nudegus saulėje. Labai skausmingi odos ploteliai gali pleiskanoti, švitinimo zonoje atsirasti pūslelių. Odos reakcija priklauso nuo odos tipo ir švitinimo zonos. Odos pokyčių atsiranda ne iškart, bet po kelių gydymo savaičių. Gydytojas radiologas visą gydymo laiką stebi paciento odos būklę, tačiau apie jaučiamą skausmą jam turėtų pasakyti ir pats ligonis. Jei oda švitinimo zonoje labai skausminga, gydytojas spindulinės terapijos kursą gali kuriam laikui atidėti, kad oda pagytų. Pasibaigus gydymui oda paprastai atsistato per 2-4 savaites. Gydymo laiku veido ir kaklo odai būtina atidi priežiūra: negalima kaitintis saulėje, negalima veido prausti karštu ar šaltu vandeniu, trinti šiurkščiu rankšluosčiu, negalima ant veido ar kaklo tepti pudros, losjonų ar kvepalų, odą būtina saugoti nuo įbrėžimų ar kitų pažeidimų, kad neįsimestų infekcija. Net ir veido kremą ar kitą drėkiklį rinkitės tik pasitarę su gydytoju radiologu, kad išvengtumėte alerginių reakcijų.
  • Plaukų slinkimas. Dėl jonizuojančiųjų spindulių poveikio gali nuslinkti plaukai (pavyzdžiui, barzdos), tačiau tik švitinimo zonoje, kitose kūno vietose plaukai nepažeidžiami. Pasibaigus gydymui po kelių savaičių plaukai vėl ima augti.
  • Užkimęs balsas. Spindulinis burnos ir burninės ryklės dalies navikų gydymas gali paveikti Jūsų balsą. Po keleto švitinimo seansų galite užkimti arba ir visai prarasti balsą. Baigus gydymą balsas paprastai atsistato, tik kartais skamba visai kitaip nei prieš gydymą.
  • Hipotirozė. Spindulinis gydymas kaklo srityje gali sutrikdyti skydliaukės veiklą. Skydliaukei pradėjus gaminti mažiau hormonų žmogus gali jaustis pavargęs, vangus ir mieguistas. Ši būklė vadinama hipotiroze. Skydliaukės veiklai palaikyti dažniausiai skiriama hormonų terapija.
  • Pykinimas ir vėmimas. Spindulinis burnos ir burnaryklės navikų gydymas pykinimą sukelia retai. Pykinimo ir vėmimo išvengti padeda specialūs vaistai, kurių gali skirti gydytojas redioterapeutas. Jeigu nuo vaistų nepagerėja, informuokite gydytoją. Jis gali Jums skirti kitos rūšies vaistų.

Taikinių (biologinės) terapijos šalutinis poveikis

  • Alergija. Kai kurie taikinių terapijai naudojami vaistai gali sukelti alerginę reakciją. Dažniausiai alerginę reakciją sukelia pirmoji vaistų dozė. Siekiant mažinti riziką pirmoji vaistų dozė lašinama labai lėtai, prieš pradedant gydymą pacientui kartais duodama priešalerginių vaistų.
  • Odos paraudimas ar bėrimas, vietomis pakitusi odos spalva – dažniausiai taikinių terapijos sukeliamos šalutinės reakcijos.
  • Kiti nepageidautini reiškiniai – lėtinis nuovargis, viduriavimas, burnos skausmas, apetito netekimas, sumažėjęs kraujo ląstelių skaičius, skysčių kaupimasis kūne ir kūno dalių tinimas.

Jeigu gydymo eigoje atsirado nepageidaujamų šalutinių reiškinių, nepamirškite apie juos pasakyti savo onkologui.

Gyvenimas pasibaigus gydymui

Užbaigus burnos ir burninės ryklės dalies vėžio gydymą su šeimos gydytoju reikėtų aptarti kontrolinių sveikatos patikrų planą. Reguliarių kontrolinių apžiūrų paskirtis – įvertinti gydymo rezultatus ir keletą metų stebėti, ar liga neatsinaujina, ar nepradėjo formuotis kitas pirminis navikas, ar gydymas nesukėlė kitų šalutinių ligų. Šis planas turėtų apimti fizines patikras, laboratorinius (pvz., kraujo) bei vaizdinimo (pvz., rentgeno, ultragarsinį) tyrimus. Prireikus šeimos gydytojas gali nukreipti Jus pas gydytoją onkologą ar kitų ligų specialistą.

Kontrolines sveikatos patikras reikėtų atlikti:

  • pirmaisiais metais kas 1–3 mėnesius;
  • antraisiais metais kas 2–4 mėnesius;
  • trečiaisiais, ketvirtaisiais, penktaisiais metais kas 4–6 mėnesius;
  • šeštaisiais ir visais kitais metais 1–2 kartus per metus.

Kiekvieną kartą, kai atvyksite tikrintis sveikatos, šeimos gydytojas apžiūrės Jums burną, apčiuops kaklo limfmazgius, paskirs kraujo tyrimus, pasiteiraus apie bendrą sveikatos būklę. Retkarčiais bus atliekami kai kurie vaizdinimo tyrimai, kad būtų galima patikrinti, ar nėra vėžio recidyvo, arba koreguoti paskirtą gydymą.. Jeigu Jums bus taikomas spindulinis gydymas, reikės reguliariai tikrintis skydliaukę.

Jei tarp planinių sveikatos patikrų pasireikštų naujų, anksčiau nebuvusių simptomų, apie juos reikėtų nedelsiant pasakyti šeimos gydytojui.

Daugelis žmonių kontrolinių sveikatos patikrų ir tyrimų rezultatų laukia su nerimu. Apie tai, kaip jaučiatės ir dėl ko nerimaujate, pasikalbėkite su artimu žmogumi. Pasidalijus rūpesčiais viskas gali pasirodyti ne taip blogai.

Vėžys ir jo gydymas gali labai pakeisti žmogaus išvaizdą, sukelti lėtinį nuovargį ir depresiją. Jeigu taip nutiktų, Jus gydę onkologai ir reabilitacijos specialistai gali padėti prisitaikyti prie naujo gyvenimo būdo bei susisiekti su fizinės ir emocinės pagalbos tarnybomis.

Reabilitacija

Reabilitacinis gydymas kiekvienam žmogui individualus ir prasideda jis kartu su pagrindinės ligos gydymu. Nuo pat gydymo pradžios pacientui į pagalbą ateina fizinės medicinos specialistai, slaugytojai, psichologas, dietologas, logoterapeutas ar dar kitos srities specialistai.

Kai kuriems pacientams po galvos ir kaklo srities vėžio gydymo būtinas ambulatorinis arba sanatorinis reabilitacinis gydymas.

Reabilitacijos paskirtis ir tikslas – pagerinti vėžiu sergančio ar po gydymo sveikstančio asmens gyvenimo kokybę:

  • atstatyti ligos ir gydymo išsekintas fizines jėgas;
  • padidinti ligonio gebėjimą pasirūpinti savimi ir išsiversti be kitų asmenų pagalbos;
  • padėti prisitaikyti prie ligos ir jos gydymo sukeltų realių ir potencialių praradimų;
  • kontroliuoti vėžio ir jo gydymo sukeltus simptomus, tokius kaip nuovargis, miego sutrikimas ar skausmas.

Sprendimą dėl reabilitacinio gydymo ir specialių reabilitacijos programų taikymo priima pacientą gydžiusi medikų komanda. Reabilitacija gali padėti ateityje išvengti daugelio problemų.

Baigus gydymą pacientui gali būti skiriama fizinė terapija, kad vėl išmoktų atlikti įprastus judesius, ir kalbos korekcijos pamokos, kad susigrąžintų kalbėjimo ir rijimo įgūdžius. Taip pat gali tekti išmokti naujų valgymo ir maisto ruošimo būdų.

Išsigydę burnos ar burninės ryklės dalies vėžį asmenys turėtų visiems laikas atsisakyti tabako, sveikai maitintis, rūpintis burnos higiena, nepervargti ir reguliariai lankytis pas gydytoją odontologą.

Visiems po ligų atsigaunantiems pacientams į sveikatą pasivaikščiojimai gryname ore ir reguliari fizinė mankšta. Negailėkite kojų, ilgi žingsniai burnai nepakenks.

Puslapis parengtas pagal American Society of Clinical Oncology (cancer.net), Cancer Research UK (cancerresearchuk.org) ir Egton Medical Information Systems Limited (patient.co.uk) informaciją.

PARAŠYKITE MUMS

Parašykite mums, jei pastebėjote klaidą arba turite klausimų.

Siunčiama

Visos teisės saugomos © ĮveikVėžį.lt 2015-2016 | Naudojimosi taisyklės ir atsakomybės apribojimas

Draudžiama ĮveikVėžį.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be raštiško svetainės sutikimo, o jei sutikimas buvo gautas, būtina nurodyti ĮveikVėžį.lt kaip šaltinį ir naudoti aktyvią ĮveikVėžį.lt nuorodą į cituojamą puslapį. Visais klausimais kreiptis adresu info[eta]iveikvezi.lt

arba

Prisijunkite

Pamiršote prisijungimo duomenis?