Gimdos kaklelio vėžys

Gimdos kaklelio vėžys prasideda apatinėje siaurojoje moters gimdos dalyje – gimdos kaklelyje. Gimdoje nėštumo metu vystosi vaisius. Gimdos kaklelis sujungia apatinę gimdos dalį su makštimi ir kartu su makštimi sudaro gimdymo kanalą.

Gimdos kaklelio vėžys prasideda, kai normalios gimdos kaklelio gleivinės epitelio ląstelės pakinta ir ima nekontroliuojamai daugintis. Susiformuoja ląstelių sankaupa, kuri vadinama naviku. Navikas gali būti piktybinis arba gerybinis. Piktybinis navikas gali išplisti į kitus organus. Gerybiniai navikai paprastai neišplinta.

Iš pradžių ląstelės pakinta, pasidaro nenormalios, tačiau jos dar nėra vėžinės. Mokslininkai įsitikinę, kad nuo kai kurių nenormaliai pakitusių ląstelių ir prasideda visa eilė lėtų pokyčių, kurie gali sukelti vėžį. Dalis nenormalių ląstelių išnyksta savaime, tačiau iš likusių gali išsivystyti vėžys.

Toks nenormalus ląstelių augimas vadinama displazija (ikivėžinė būklė). Nenormalias ląsteles, kartais dar vadinamas ikivėžiniu audiniu, reikia pašalinti, kad neišsivystytų vėžys. Dažnai ikivėžines ląsteles galima pašalinti ar sunaikinti nežalojant sveikų audinių, tačiau kartais, siekiant užkirsti kelią gimdos kaklelio vėžiui, tenka atlikti histerektomiją, t. y. pašalinti gimdą ir kaklelį.

Ikivėžinių gimdos kaklelio pažaidų gydymas priklauso nuo šių veiksnių:

• pažaidos dydžio ir ląstelėse įvykusių pokyčių tipo;
• moters noro ateityje turėti vaikų;
• moters amžiaus;
• moters bendros sveikatos būklės;
• moters ir gydytojo pasirinkimo.

Jeigu ikivėžinės ląstelės virsta tikrosiomis vėžinėmis ląstelėmis ir plinta gilyn į gimdos kaklelį ar kitus audinius bei organus, liga vadinama gimdos kaklelio vėžiu.

Pagal tai, kuriose ląstelėse gimdos kaklelio vėžys pradėjo vystytis, skiriamos dvi pagrindinės gimdos kaklelio vėžio rūšys:

• plokščiųjų ląstelių karcinoma – sudaro nuo 80 iki 90 proc. visų gimdos kaklelio vėžio susirgimų;
• adenokarcinoma – sudaro nuo 10 iki 20 proc. visų gimdos kaklelio vėžio susirgimų.

Kitų rūšių gimdos kaklelio vėžys pasitaiko retai.

Gimdos kaklelio vėžio simptomai ir požymiai

Daugelis moterų nejaučia jokių ikivėžinių pokyčių ar simptomų ir net neįtaria, kad gimdos kaklelyje išsivystė ankstyvų stadijų vėžys. Kol vėžys neišplinta į kitus audinius ar organus, paprastai nebūna jokių simptomų. Tačiau simptomų gali atsirasti ir dėl kitų ligų, ne tik dėl vėžio.

Gimdos kaklelio vėžiui ar displazijai būdingi šie simptomai ar požymiai:

• kraujo dėmės ar lengvas kraujavimas tarp mėnesinių arba joms pasibaigus;
• ilgesnės nei įprastai mėnesinės ir gausesnis kraujavimas;
• kraujavimas po lytinio akto, makšties praplovimo ar ginekologo apžiūros;
• skausmas lytinio akto metu;
• kraujavimas pasibaigus menopauzei;
• gausesnės makšties išskyros.

Apie bet kurį iš minėtų šešių simptomų reikia pasakyti gydytojui. Jeigu atsiranda tokių simptomų, apie juos būtina papasakoti gydytojui, net jei išaiškėtų, kad tai ne tokių sunkių ligų simptomai. Kuo anksčiau ikivėžiniai ląstelių pakitimai ar vėžys nustatomi ir gydomi, tuo daugiau galimybių neleisti vėžiui pasireikšti arba jį pagydyti.

Ikivėžiniai ląstelių pakitimai paprastai nesukelia jokių simptomų. Būtent todėl labai svarbu reguliariai atlikti onkocitologinius gimdos kaklelio tepinėlių tyrimus.

Gimdos kaklelio vėžio rizikos veiksniai

Rizikos veiksnys yra tai, kas didina tikimybę susirgti vėžiu. Nors rizikos veiksniai dažnai turi įtakos vėžio atsiradimui, tačiau daugelis jų tiesiogiai vėžio nesukelia. Vieni žmonės, veikiami net kelių rizikos veiksnių, vėžiu neserga, o kiti, be jokių rizikos veiksnių, gali susirgti. Išsiaiškinkite, kurie rizikos veiksniai Jums kelia pavojų ir aptarkite juos su gydytoju. Tai gali padėti pasirinkti būtent Jums tinkamiausią sveikos gyvensenos būdą.

Veiksniai, didinantys riziką susirgti gimdos kaklelio vėžiu

• Žmogaus papilomos viruso (ŽPV) infekcija. Tai svarbiausias rizikos veiksnys išsivystyti gimdos kaklelio vėžiui. Šiuo virusu dažniausiai užsikrečiama per lytinius santykius. Žmogaus papilomos viruso yra įvairių tipų arba atmainų, kai kurios atmainos labai susiję su tam tikromis gimdos kaklelio vėžio rūšimis. ŽPV vakcinos apsaugo nuo konkrečių tipų viruso.

• Imuninės sistemos nepakankamumas. Moterims, kurių silpna imuninė sistema, didesnė rizika susirgti gimdos kaklelio vėžiu. Imuninė sistema gali nusilpti nuo kortikosteroidinių preparatų, po organų transplantacijos, gydant kitas vėžio rūšis arba užsikrėtus žmogaus imunodeficito virusu (ŽIV), kuris sukelia įgyto imunodeficito sindromą (AIDS). Kai moteris užsikrėtusi ŽIV, jos imuninė sistema ne tokia pajėgi kovoti su ankstyvųjų stadijų vėžiu.
• Pūslelinė (herpesas). Moterims, sergančioms lytinių organų pūsleline, didesnė rizika susirgti gimdos kaklelio vėžiu.
• Rūkymas. Rūkančių moterų tikimybė susirgti gimdos kaklelio vėžiu dukart didesnė nei nerūkančiųjų.
• Amžius. Merginoms iki 15 metų gimdos kaklelio vėžys pasireiškia retai. Rizika ima didėti vėlyvoje paauglystėje ir tokia išlieka beveik iki 40 metų. Vyresnėms nei 40 metų moterims rizika taip pat išlieka, todėl joms būtina ir toliau reguliariai profilaktiškai tikrintis dėl gimdos kaklelio vėžio, t. y atlikti PAP ir ŽPV tyrimus.
• Rasė. Gimdos kaklelio vėžys yra labiau paplitęs tarp juodaodžių, ispanių ir Amerikos indėnių.
• Geriamieji kontraceptikai. Kai kurie moksliniai tyrimai rodo, kad geriamieji kontraceptikai (dažniausiai kontraceptinės piliulės) gali būti susiję su padidėjusia gimdos kaklelio vėžio rizika. Tačiau norint nustatyti sąsajas tarp geriamųjų kontraceptikų vartojimo ir gimdos kaklelio vėžio reikėtų atlikti daugiau klinikinių tyrimų.
• Dietilstilbestrolio (DES) poveikis. Moterims, kurių motinos, siekdamos išvengti persileidimo, nėštumo metu vartojo šio vaisto, didesnė rizika susirgti retos rūšies gimdos kaklelio ar makšties vėžiu. DES buvo skiriamasi maždaug nuo 1940 m. iki 1970 m. (Lietuvoje maždaug nuo 1965 m. iki 1970 m, nors tikslių duomenų nėra). Moterys, vartojusios DES, kasmet turi atlikti dubens organų patikrą, kuri apima gimdos kaklelio PAP tyrimus (geriausia keturių kvadrantų PAP tyrimas, kuriuo siekiama nustatyti, ar iš įvairių makšties vietų paimtuose pavyzdžiuose nėra pakitusių ląstelių).

Mokslininkai tęsia tyrimus, siekdami išsiaiškinti, kurie veiksniai sukelia šios rūšies vėžį ir ką turėtų daryti moterys, kad rizika susirgti gimdos kaklelio vėžiu sumažėtų. Jeigu rūpi sužinoti, kokia Jūsų rizika susirgti gimdos kaklelio vėžiu, būtinai pasikalbėkite su gydytoju.

Gimdos kaklelio vėžio prevencija

Gimdos kaklelio vėžio dažnai galima išvengti reguliariai tikrinantis ir atliekant PAP testus. Šios patikros padeda gydytojams aptikti pirmuosius ikivėžinius pakitimus ir pradėti juos gydyti. Apsisaugoti nuo ikivėžinių pakitimų – tai nepasiduoti galimiems rizikos veiksniams:

• susilaikyti nuo ankstyvų lytinių santykių (iki vėlyvos paauglystėje ar dar ilgiau);
• riboti lytinių partnerių skaičių;
• vengti lytinių santykių su daug partnerių turėjusiais asmenimis;
• vengti lytinių santykių su asmenimis, užsikrėtusiais genitalijų karpomis ar sergančiais kitomis pavojingomis ligomis;
• lytinių santykių metu naudotis prezervatyvais, kurie saugo nuo nepageidaujamo nėštumo ir mažina riziką užsikrėsti ŽPV infekcija. Prezervatyvai taip pat apsaugo nuo ŽIV ir genitalijų pūslelinės;
• mesti rūkyti.

PAP testas yra dažniausiai taikomas tyrimo metodas. Jo tikslas – nustatyti, ar yra pakitusių ląstelių, kurios gali sukelti gimdos kaklelio vėžį. Mokslininkai pastebėjo, kad derinant PAP ir ŽPV tyrimus, gaunami tiksliausi rezultatai. Rekomenduojama atliekant skrininginę gimdos kaklelio vėžio patikrą moterims virš 29 metų PAP ir ŽPV testus naudoti kartu.

2006 m. buvo patvirtinta pirmoji ŽPV vakciną, pavadintą Gardasil, mergaitėms ir moterim nuo 9 iki 26 metų amžiaus. Vakcina padeda išvengti infekcijos nuo dviejų ŽPV štamų, kurie sukelia daugiausia gimdos kaklelio vėžio ir ikivėžinių pakitimų, vadinamų ŽPV 16 ir ŽPV 18. Vakcina taip pat apsaugo nuo dviejų mažos rizikos ŽPV atmainų, kurios sukelia 90 procentų lyties organu karpų. 2009 m. buvo patvirtinta antroji ŽPV vakcina, vadinama Cervarix, gimdos kaklelio vėžio prevencijai mergaitėms ir moterims nuo 10 iki 25 metų. Šie skiepai neapsaugo žmonių, jau užsikrėtusių ŽPV. Gydytojai rekomenduoja visoms moterims pastoviai atlikti PAP testus.

2012 metais gimdos kaklelio vėžio prevencijos rekomendacijos papildytos šiomis nuostatomis:

• visos moterys turi atlikti PAP testus praėjus trejiems metams nuo pirmųjų lytinių santykių arba suėjus 21 metams;
• moterys turi būti tikrinamos kas treji metai, atliekant paprastą arba skystos terpės PAP tyrimą. Trisdešimtmetės ir vyresnės, kurių PAP tyrimai tris kartus iš eilės buvo normalūs, gali tikrintis kas treji metai. Vyresnės nei 30 metų moterys PAP ir ŽPV testus taip pat gali atlikti kas penkeri metai;
• 65 metų ir vyresnės moterys gali nustoti tikrintis, jei jų ankstesni trys PAP testai buvo normalūs arba per pastaruosius 10 metų nebuvo jokių pakitimų;
• skriningas po gimdos pašalinimo operacijos (pašalinus gimdą su kakleliu) nėra būtinas, nebent operacija buvo atliekama gydant gimdos kaklelio vėžį ar ikivėžines būkles. Moterys, kurioms atlikta histerektomija nešalinant gimdos kaklelio, turėtų tikrintis, kol sueis 70 metų.

Gimdos kaklelio vėžio diagnostika

Vėžiui diagnozuoti ir jo išplitimui į kitas kūno dalis (metastazėms) nustatyti gydytojams gali prireikti daugybės tyrimų. Kai kurie tyrimai taip pat gali parodyti, kuris gydymo būdas būtų efektyviausias. Daugelio vėžio rūšių galutinė diagnozė nustatoma vieninteliu būdu – biopsija. Jei biopsijos atlikti neįmanoma, gydytojas gali pasiūlyti kitų tyrimo metodų, kurie padėtų nustatyti diagnozę. Vaizdiniai tyrimai gali padėti išsiaiškinti, ar vėžys išplitęs. Tyrimų gausa ir įvairovė – tai galimybė vienu ar kitu būdu diagnozuoti gimdos kaklelio vėžį, tačiau ne kiekvienai pacientei prireikia tiek daug tyrimų. Skirdamas tyrimus, gydytojas paprastai atsižvelgia į šiuos veiksnius:

• pacientės amžių ir sveikatos būklę;
• įtariamą vėžio tipą;
• požymius ir simptomus;
• ankstesnių tyrimų rezultatus.

Tyrimai, naudojami gimdos kaklelio vėžiui diagnozuoti

• Fizinė pacientės apžiūra.
• PAP tyrimas. Šiam tyrimui gydytojas nuo makšties ir gimdos kaklelio išorinio paviršiaus atsargiai paima kelis ląstelių mėginius. Tradicinius PAP tyrimus kartais sunku vertinti, nes ląstelės ant objektinio stiklelio gali būti išdžiūvusios, padengtos gleivių ar kraujo arba sulipusios tarpusavyje. Patobulintas PAP tyrimas padeda lengviau aptikti vėžines ląsteles.
  • Skystų terpių citologinis tyrimas (dažnai vadinamas ThinPrep arba SurePath ( išvertus iš anglų kalbos tai reiškia viensluoksnis citologinis tepinėlis) ). Atliekant šį tyrimą ląsteles plonu sluoksniu paskleidžiamos ant objektinio stikliuko, prieš tai iš mėginio pašalinus gleives ar kraują. Terpę su išsaugotomis mėginio ląstelėmis tuo pačiu metu galima naudoti kitiems tyrimams (pavyzdžiui, ŽPV tyrimams).
  • Kompiuterinė citologinių tepinėlių analizė (dažniausiai vadinama AutoPAP arba Focal Point). Kompiuterinė programa analizuoja mėginius ir nustato, ar juose yra pakitusių ląstelių.
• Dubens apžiūra. Gydytojas apčiuopia ir apžiūri moters gimdą, makštį, kiaušides, kiaušintakius, gimdos kaklelį, šlapimo pūslę, tiesiąją žarną. Apžiūros tikslas – patikrinti ar nėra neįprastų pokyčių. Per šią apžiūra dažnai paimamas ir PAP tepinėlis.
• ŽPV tipo nustatymas. ŽPV tyrimas panašus į PAP, kai tiriamas ląstelių mėginys, pamtas nuo pacientės gimdos kaklelio. Gydytojas ir ŽPV, ir PAP tyrimus gali atlikti iškart arba ŽPV tyrimą daryti tik tuo atveju, jeigu iš PAP tyrimų matyti, kad gimdos kaklelyje yra nenormalių pokyčių. Pagrindinių ŽPV štamų, tokių kaip ŽPV-16 ir ŽPV-18, dažniausiai randama gimdos kaklelio vėžiu sergančių moterų tepinėliuose, todėl šis tyrimas gali padėti patvirtinti diagnozę. Jei gydytojas sako, kad ŽPV testas teigiamas, tai reiškia, kad mėginyje jis aptiko žmogaus papilomos virusą. Daugelis moterų yra užsikrėtę ŽPV, bet gimdos kaklelio vėžiu neserga, todėl ŽPV tyrimas nėra pats tiksliausias būdas nustatyti gimdos kaklelio vėžį. Jei PAP tyrimas rodo, kad yra pakitusių ląstelių, ir ŽPV testas teigiamas, gydytojas gali pasiūlyti vieną ar keletą iš žemiau išvardytų diagnostinių tyrimų.
• Kolposkopija. Tyrimo tikslas – nustatyti, ar gimdos kaklelyje nėra pakitusių ląstelių salelių. Tyrimas atliekamas specialiu instrumentu – kolposkopu. Šis instrumentas, panašiai kaip mikroskopas, pateikia gydytojui aiškų, padidintą makšties ir gimdos kaklelio audinių vaizdą. Kolposkopas nėra įterpiamas į moters kūną, todėl apžiūra nėra skausminga. Tyrimas gali būti atliekamas gydytojo kabinete, neturi šalutinio poveikio, todėl nekenksmingas nėščioms moterims.
• Biopsija. Tai audinio gabalėlio paėmimas mikroskopiniams tyrimams. Remiantis tyrimų rezultatais galima įtarti esant vėžį, bet tik biopsija patvirtina galutinę diagnozę. Biopsijos būdu paimtus mėginius analizuoja gydytojas patologas. Ištyręs mėginius, jis įvertina ląstelių, audinių bei organų pakitimus ir diagnozuoja ligą. Jei pažeidimas nedidelis, gydytojas visą darinį gali pašalinti biopsijos metu.

Skiriami keli biopsijos būdai:

• standartinė biopsija – instrumentu paimamas mažas gabaliukas gimdos kaklelio audinių;
• kartais gydytojas nori patikrinti gimdos kaklelio kanalo vidinę dalį, kurios neįmanoma apžiūrėti koloskopu. Tokiu atveju atliekama procedūra, vadinama gimdos kaklelio kanalo kiuretažu (gimdos kaklelio kanalo išgramdymu): mažu šaukšto formos instrumentu – kiurete – gydytojas iš gimdos kaklelio kanalo paima audinio tyrimui;
• gimdos kaklelio biopsija elektros kilpa (LEEP) – tai mėginio paėmimas plona metalinės vielos kilpa, kuria teka elektros srovė. Kilpa išpjauti audiniai siunčiami ištirti į laboratoriją. Elektros kilpa prireikus galima pašalinti ikivėžinius pakitimus ar ankstyvos stadijos gimdos kaklelio vėžį;
• kūginė biopsija (konizacija) – tai kūgio formos mėginio paėmimas iš gimdos kaklelio. Konizacija gali būti taikoma kaip gydymo priemonė pašalinti ikivėžinius pakitimus ar ankstyvos stadijos gimdos kaklelio vėžį;

Pirmos trys procedūros dažniausiai atliekamos gydytojo kabinete, gimdos kaklelį nuskausminus lokaliu anestetiku. Po procedūrų iš gimdos kaklelio gali šiek tiek kraujuoti ir išsiskirti išskyrų, kai kurios moterys gali jausti diskomfortą, panašų į menstruacinius spazmus.

Konizacija gali būti atliekama gydytojo kabinete ar ligoninėje taikant bendrąją ar vietinę nejautrą.

Jeigu iš biopsijos paaiškėja, kad moteris serga gimdos kaklelio vėžiu, gydytojas nukreipia ją pas ginekologą onkologą, kuris specializuojasi gydyti šios rūšies vėžį. Specialistui gali prireikti papildomų tyrimų, kad galėtų nustatyti, ar vėžys neišplitęs už gimdos kaklelio ribų.

Profilaktika Lietuvoje

• Nuo 2004 m. Lietuvoje pradėta vykdyti nacionalinė gimdos kaklelio vėžio profilaktikos programa. 25 – 60 m. amžiaus moterys kas 3 m. kviečiamos nemokamai išsitirti dėl gimdos kaklelio būklės, atliekant citologinį tyrimą.
• Geriausias apsisaugojimo nuo gimdos kaklelio vėžio būdas – reguliariai atliekami gimdos kaklelio PAP testai ir skiepijimasis vakcina, skirta įvairaus amžiaus mergaitėms ir moterims.

Gimdos kaklelio vėžio gydymas

Dažniausiai pakitusios gimdos kaklelio ląstelės išnyksta savaime, negydant. Kartais, jei jos neišnyksta, arba randamos ryškiai pakitusios, būtina jas išnaikinti, nelaukiant, kol jos virs vėžiu.

Gydoma keliais būdais:

Krioterapija

Sušaldytas metalinis antgalis yra priglaudžiamas prie kaklelio, ląstelės virsta ledu ir vėliau pasišalina. Gydymas šalčiu neskausmingas, vykdomas ambulatorinėmis sąlygomis be nejautros.

Lazeris

Lazeriu ląstelės yra išdeginamos, įkaitusios jos virsta dūmais. Gydymas lazeriu atliekamas ligoninių ambulatoriniuose ginekologijos kabinetuos. Skausmui malšinti pakanka vietinės nejautros.

Elektros kilpa

Elektros kilpos (didelės-LLETZ, mažos-LEEP) yra nesudėtingi ir dažniausiai naudojami instrumentai. Elektra įkaitinta metaline vielos kilpa išpjaunamas pakitęs audinys. Procedūra atliekama ligoninių ambulatoriniuose ginekologijos kabinetuose vietinės nejautros sąlygomis.

Kūginė biopsija (konizacija)

Konizacijos būdu pakitusios ląstelės pašalinamos išpjaunant kūgio pavidalo gabaliuką iš gimdos kaklelio. Konizacija atliekama elektrine kilpa, lazeriu arba specialiu peiliu. Nejautra vietinė arba bendra, po kurios kartais liekama ligoninėje nakčiai.

 

Puslapis parengtas pagal American Society of Clinical Oncology (cancer.net) ir Cancer Research UK (cancerresearchuk.org) informaciją.