Kasos vėžys

Kasos vėžys

Kasos vėžys – palyginti reta liga. Lietuvoje kasos vėžys kasmet diagnozuojama apie 400 gyventojų. Šia liga dažniau serga šešiasdešimtmečiai ar dar vyresni žmonės. Jeigu kasos vėžys diagnozuojamas ankstyvoje stadijoje ir navikas chirurginiu būdu pašalinamas, yra tikimybė pagyti. Ir apskritai, kuo daugiau vėžys pažengęs (užaugęs ir išplitęs), tuo mažiau šansų jį išgydyti. Tačiau gydymas dažnai gali sulėtinti vėžio augimą.

Kasos vėžys prasideda, kai normalios kasos ląstelės nustoja tvarkingai dalytis ir ima nevaldomai augti. Šios suvėžėjusios ląstelės gali kauptis į darinį, vadinamą naviku. Augdamas kasos navikas gali pakenkti kasos funkcijoms, peraugti į gretimas kraujagysles bei organus ir galiausiai pasėti metastazių į kitas kūno dalis.

Kasa ir jos funkcijos

Kasa yra virškinimo sistemos organas. Ji yra viršutinėje pilvo ertmės dalyje, ties šonkaulių ir krūtinkaulio apačios sandūra. Kasa yra lapo formos, maždaug 15 cm ilgio organas. Platusis jos galas vadinamas kasos galva, siaurasis – uodega, o dalis tarp jų – kasos kūnu.

Kasa yra didelė liauka. Ji atlieka dvi pagrindines funkcijas: gamina virškinimo sultis ir insuliną. Kasos dalis, kurioje gaminamos virškinimo sultys, vadinama egzokrinine kasos dalimi. Iš jos virškinimo sultys kasos lataku nuteka į dvylikapirštę žarną. Tulžies latakas iš tulžies pūslės ir kepenų taip pat atsiveria dvylikapirštėje žarnoje šalia kasos latako. Kasos dalis, kurioje gaminamas insulinas ir kiti virškinimui reikalingi hormonai, vadinama endokrinine kasos dalimi. Skirtingose kasos dalyse kilęs vėžys gali skirtingai vystytis ir sukelti skirtingus simptomus.

Kai virškinamas maistas iš skrandžio patenka į dvylikapirštę žarną, kasa išskiria virškinimo sulčių, kurios kasos lataku nuteka į dvylikapirštę žarną ir susimaišo su maistu. Kasos sultyse esantys fermentai (enzimai) padeda skaidyti maistą į paprastesnius junginius. Šie junginiai plonosiose žarnose įsiurbiami ir patenka į visą organizmą.

Insulinas yra baltyminės kilmės hormonas, kurį išskiria kasos ß ląstelės. Organizmui jis labai svarbus, nes padeda reguliuoti cukraus kiekį kraujyje. Jeigu cukraus kiekis kraujyje padidėja, kasa išskiria daugiau insulino. Cukraus kiekiui sumažėjus insulino gamyba taip pat sumažėja. Jei kasa gamina per mažai insulino, išsivysto diabetas.

Kasos vėžio rūšys

Kasos vėžys gali būti kelių rūšių, tačiau daugiau nei 9 atvejais iš 10 nustatoma kasos latakų (duktalinė) adenokacinoma.

Kasos adenokarcinoma

Šis navikas išauga iš suvėžėjusios kasos latakų ląstelės. Pakitusi ląstelė dalijasi, todėl ilgainiui latake ir aplink jį susiformuoja navikas.

Didėjantis navikas:

  • gali užspausti tulžies arba pagrindinį kasos lataką ir sukliudyti tulžiai ir (arba) kasos sultimsi nutekėti į dvylikapirštę žarną;
  • gali įsiskverbti gilyn į kasą, ilgainiui peraugti kasos sienelę ir įsiskverbti į gretimus organus, pavyzdžiui, dvylikapirštę žarną, skrandį ar kepenis;
  • vieną ar kelias ląsteles gali paskleisti į limfą ar kraują ir pasklisti į gretimus limfmazgius ar nukeliauti į kitus organus (metastazuoti).

Kitos kasos vėžio rūšys

Kai kurios retos vėžio rūšys išsivysto iš kitų kasos ląstelių. Pavyzdžiui, gali suvėžėti insuliną arba gliukagoną gaminančios kasos ląstelės. Iš jų susiformavę augliai vadinami insulinomomis arba gliukagonomomis. Tokios ląstelės gali prigaminti per daug insulino ar gliukagono, todėl gali padidėti gliukozės koncentracija kraujyje ir pasireikši įvairių simptomų.

Kasos vėžio simptomai ir požymiai

Gydytojai kasos vėžį dažnai vadina „tyliąja liga“, nes iš pradžių jis beveik nesukelia pastebimų simptomų. O jeigu simptomų ir atsiranda, tai jie būna beveik tokie patys kaip ir kitų ligų, pavyzdžiui, opos ar pankreatito. Kol kas dar nėra tokių tyrimų, kurie padėtų patikimai diagnozuoti vėžį nesant jokių simptomų.

Didėjantį kasos naviką gali lydėti tokie simptomai:

  • pageltusi oda ir akių obuoliai, patamsėjęs šlapimas, kūno niežulys ir blyškios išmatos – obstrukcinės geltos požymiai (užsikimšę tulžies latakai);
  • skausmas viršutinėje pilvo ar nugaros dalyje;
  • skausmingi rankų ar kojų patinimai – dėl susidariusio kraujo krešulio;
  • deginimo pojūtis skrandyje ar kiti virškinamojo trakto negalavimai;
  • pilvo pūtimas;
  • plūduriuojančios riebios ypač stipraus kvapo ir neįprastos spalvos išmatos – nes organizmas blogai įsisavina riebalus;
  • silpnumas;
  • apetito praradimas;
  • pykinimas ir vėmimas;
  • drebulys ar karščiavimas;
  • nepaaiškinamas svorio kritimas.

Retesni kasos vėžio simptomai:

  • navikui pažeidus beveik visas kepenis gali išsivystyti diabetas;
  • navikas gali sukelti kasos uždegimą (ūminį pankreatitą) ir stiprius pilvo skausmus.

Kasos vėžiui išplitus į kitus organus gali atsirasti dar kitokių simptomų.

Jeigu vieni ar kiti simptomai kelia nerimą, būtina nedelsiant kreiptis į gydytoją.

Rizikos veiksniai ir prevencija

Rizikos veiksniai – tai biologiniai, socialiniai ir kiti aplinkos veiksniai, kurie didina tikimybę susirgti vėžiu. Nors rizikos veiksniai dažnai turi įtakos vėžio atsiradimui, tačiau daugelis jų tiesiogiai vėžio nesukelia. Esant vidutinei kasos vėžio rizikai tikimybė susirgti šia liga tik apie 1 %. Tikslios kasos vėžio priežastys kol kas gerai nežinomos, tačiau nustatyta, kad kai kurie veiksniai didina vėžio atsiradimo riziką. Tokie rizikos veiksniai gali būti įgimti arba įgyti.

Kasos vėžio rizikos veiksniai

  • Amžius. Pavojus susirgti kasos vėžiu su amžiumi didėja. Dažniausiai kasos vėžys išsivysto vyresniems nei 45 metų asmenims; faktiškai 90 % sergančiųjų yra vyresni nei 55 metų ir 70 % – vyresni nei 65 metų. Tačiau kasos vėžys labai klastingas, juo gali susirgti bet kurio amžiaus žmogus.
  • Rasė, etninė grupė. Kasos vėžiu juodaodžiai serga dažniau nei azijiečiai, ispanai ar baltaodžiai žmonės. Aškenazių žydų palikuonims kasos vėžys taip pat išsivysto dažniau.
  • Rūkymas. Rūkantiems žmonėms tikimybė susirgti kasos vėžiu 2-3 kartus didesnė nei nerūkantiems. Metus rūkyti rizika sumažėja, tačiau prireikia maždaug 20 metų, kad kasos vėžio rizikos lygis nukristų iki niekada nerūkiusio žmogaus rizikos lygio.
  • Nutukimas ir mityba. Reguliarus riebaus maisto ir alkoholio vartojimas didina riziką susirgti kasos vėžiu. Tyrimai rodo, kad nutukusiems ar antsvorio turintiems vyrams ir moterims yra didesnis mirties nuo kasos vėžio pavojus.
  • Daugelis tyrimų rodo, kad diabetas, ypač jei žmogus serga daug metų, didina riziką susirgti kasos vėžiu. Suaugusiam žmogui ūmus diabetas gali būti ankstyvo kasos vėžio simptomas. Tačiau tikrai ne visiems diabetikams išsivysto kasos vėžys.
  • Šeiminis vėžys. Kasos vėžys gali pasireikšti šeimoje. Jeigu du ar daugiau pirmos eilės giminaičių (tėvai, broliai, seserys ar vaikai) yra sirgę ar serga kasos vėžiu, toks vėžys vadinamas šeiminiu vėžiu. Šiai grupei taip pat priskiriamos šeimos, kuriose kasos vėžiu sirgo ar serga trys ar daugiau artimų giminaičių (seneliai, tetos, dėdės, dukterėčios, sūnėnai, pusbroliai ir pusseserės), ir kai bent vienam giminaičiui liga diagnozuota dar nesulaukusiam 50 metų. Liga šeimoje gali būti paveldima, todėl jos nariams rizika susirgti kasos vėžiui didesnė.
  • Retos paveldimos ligos. Asmenims, kurių giminaičiai yra sirgę ar serga kai kuriomis retomis paveldimomis ligomis, taip pat didėja pavojus susirgti kasos ar kitos rūšies vėžiu. Tokioms paveldimoms ligoms priskiriama: paveldimas pankreatitas, PoitsoJegerso (Peutz-Jeghers) sindromas, šeiminis atipinių apgamų – melanomos – kasos karcinomos sindromas, paveldimas krūties ir kiaušidžių vėžio sindromas bei Linčo (Lynch) sindromas. Asmenims, kuriems diagnozuotas Li-Fraumeno (Li-Fraumeni) sindromas ir šeiminė adenominė polipozė, taip pat didesnė rizika susirgti kasos vėžiu.
  • Lėtinis pankreatitas. Pankreatitu vadinamas kasos uždegimas, skausminga kasos liga. Kai kurie mokslininkai kelia prielaidą, kad sergant lėtiniu pankreatitu didėja rizika išsivystyti kasos vėžiui.
  • Paveldimas pankreatitas. Tai paveldima pasikartojanti kasos liga, siejama su didesne kasos vėžio rizika.
  • Cheminės medžiagos. Dėl cheminių medžiagų, tokių kaip pesticidai, benzolas, kai kurie dažai ir naftos produktai, poveikio gali padidėti rizika susirgti kasos vėžiu.
  • Plačiai paplitusi bakterija Helicobacter pylori sukelia skrandžio uždegimą ir opas, todėl padidėja pavojus susirgti skrandžio ar kasos vėžiu.
  • Anksčiau buvęs vėžys. Asmenims, sirgusiems virškinamojo trakto, ryklės, gimdos kaklelio, plaučių, krūties, kiaušidžių, šlapimo pūslės, sėklidžių ir inkstų vėžiu, didesnė rizika susirgti kasos vėžiu.
  • Spindulinis gydymas. Praeityje taikytas vėžio spindulinis gydymas taip pat siejamas su didesne kasos vėžio rizika.
  • Kai kurie tyrimai rodo, kad kasos vėžio rizika gali būti mažesnė žmonėms, kuriems pasireiškia tam tikrų rūšių alergija, pavyzdžiui, egzema. Tai netaikytina astmai ir alergijai maistui. Galbūt rizika mažėja dėl to, kad alergiško žmogaus imuninė sistema geriau įgudusi atrinkti nenormalias ląsteles arba dėl alerginių reakcijų poveikio kasai.

Patikrintų būdų, kaip išvengti kasos vėžio, nėra, tačiau kiekvieno žmogaus valioje – mažinti rizikos veiksnių poveikį.

Tyrimai kasos vėžiui diagnozuoti

Kasos vėžiui diagnozuoti ir jo išplitimui (metastazėms) nustatyti prireikia nemažai tyrimų. Remiantis kai kuriais tyrimais netgi galima numatyti, kuris gydymo būdas būtų efektyviausias. Daugeliu atvejų vienintelis būdas nustatyti galutinę vėžio diagnozę yra biopsija.

Paciento apžiūra

Gydytojas apžiūri, ar nepageltusi paciento oda ir akių obuoliai (geltos požymiai). Gelta gali pasireikšti dėl naviko kasos galvoje, jei jis trukdo tulžiai ištekėti iš kepenų. Tačiau daugeliui žmonių, kuriems diagnozuojamas kasos vėžys, geltos požymių nepasireiškia. Gydytojas taip pat gali patikrinti, ar pilvo srityje nėra vėžiui būdingų pakitimų, bet dėl kasos anatominės padėties pakitimus retai kada pavyksta apčiuopti. Dar vienas kasos vėžio požymis gali būti pilvo ertmėje susikaupęs skystis (ascitas).

Kraujo tyrimai

Kraujo mėginyje tiriama bilirubino ir kitų medžiagų koncentracija. Bilirubinas – tai medžiaga, kurios koncentracija kraujyje sergant kasos vėžiu smarkiai padidėja, nes auglys užkemša bendrąjį tulžies lataką. Tačiau bilirubino koncentracija gali padidėti ir dėl daugelio kitų neonkologinių susirgimų, tokių kaip hepatitas, tulžies pūslės akmenligė ar mononukleozė.

Kasos vėžio žymuo (Ca 19–9)

Vėžio žymenys – tai organizmo ląstelių gaminamos tam tikros baltyminės medžiagos. Sergant vėžiu šių medžiagų koncentracija kraujyje padidėja. Kasos vėžio ir virškinamojo trakto žymuo yra karbohidratinis antigenas Ca 19–9. Tačiau didelė šios medžiagos koncentracija kraujyje nėra vienintelis tyrimas kasos vėžiui diagnozuoti, nes jos gali padaugėti ir sergant žarnyno, kepenų ar stemplės vėžiu, taip pat pankreatitu, kepenų ciroze ar užsikimšus bendrajam tulžies latakui.

Vaizdiniai tyrimai

Šie tyrimai padeda gydytojui nustatyti auglio vietą ir išplitimą į kitus organus. Kasos vėžys paprastai neauga kaip vienas didelis navikas, todėl kartais erdviniuose vaizduose jį gali būti sunku pamatyti.

Kompiuterinė tomografija

Tai radiologinis tyrimo būdas, kai naudojant rentgeno spindulius galima pamatyti vidines organizmo struktūras. Atliekant šį tyrimą pateikiamas daugiamatis kūno vidaus vaizdas. Kompiuterinės tomografijos prireikia ir tada, kai būtina nustatyti naviko dydį. Prieš tyrimą pacientui kartais suleidžiama į veną arba duodama išgerti specialių dažų (kontrastinės medžiagos), kad vaizdas būtų ryškesnis.

Pozitronų emisijos tomografija

Tai vienas iš naujausių Lietuvoje taikomų tyrimo būdų, kai pagal radioaktyviųjų medžiagų sankaupą organuose nustatomi funkciniai jų pakitimai. Šis tyrimas padeda ligą diagnozuoti labai anksti. Dažniausiai pozitronų emisijos tomografija naudojama vėžiniams navikams ir jų metastazėms nustatyti. Tyrimas neskausmingas. Pacientui prieš tyrimą į veną suleidžiama specialaus radiofarmakologinio preparato, kuriame yra greitai skylančio radionuklido. Radionuklidų sudėtis labai ypatinga – ji atitinka ląstelių procesuose dalyvaujančių medžiagų sudėtį. Onkologijoje dažniausiai naudojamo radiofarmakologinio preparato sudėtyje yra radionuklido F-18, kurio sandara tokia kaip gliukozės. Vėžinės ląstelės dėl intensyvios medžiagų apykaitos naudoja daugiau gliukozės. Didesnė radionuklido F-18 koncentracija susidaro tose vietose, kur sunaudojama daugiau gliukozės. Tyrimas trunka 1–3 valandas. Radioaktyviosios medžiagos pacientui suleidžiama labai nedaug, per 24 valandas ji iš organizmo pasišalina.

Pozitronų emisijos tomografija dažnai jungiama su kompiuterine tomografija. Tokiu būdu gaunamas aiškesnis tiriamos srities vaizdas.

Ultragarsinis tyrimas

Tai tyrimo būdas, kai naudojant aukšto dažnumo garso bangas atkuriamos vidaus organų struktūros. Tyrimui naudojami 2 rūšių ultragarsiniai aparatai – echoskopai ir endoskopai.

  • Echoskopu kasos sritis ir aplinkiniai audiniai apžiūrimi per išorinę pilvo sieną. Echoskopijai naudojamą aparatą sudaro daviklis, kompiuteris ir ekranas. Pacientui ant pilvo odos tepama specialaus gelio, po to echoskopo daviklis prispaudžiamas prie pilvo ir lėtai juo slankiojamas. Tiriamos srities vaizdus galima matyti ekrane arba užrašyti vaizdo juostoje.
  • Endoskopas yra vamzdelio pavidalo prietaisas su šviesos šaltiniu ir kamera. Endoskopas pacientui per burną ir skrandį įkišamas į plonąją žarną, ir iš jos vidaus apžiūrima kasa. Vaizdas perduodamas į ekraną. Pacientui pageidaujant prieš tyrimą jam gali būti sukeliama narkozė, kad per procedūrą miegotų.

Perkutaninė transhepatinė cholangiografija

Šiuo būdu tiriami tulžies latakai kepenyse. Tyrimas invazinis. Pacientas prieš procedūrą anestezuojamas ir guldomas ant rentgeno stalo, po to ilga plona adata per pilvo odą (perkutaninė) ir kepenis (transhepatinė) įduriama į tulžies lataką ir suleidžiama kontrastinių dažų. Kai latakai prisipildo dažų, jie išryškėja rentgeno ekrane arba nuotraukose (cholangiografija). Rentgeno tyrimai parodo, ar tulžies latakai neužsikimšę.

Biopsija

Taip vadinamas audinio gabalėlio paėmimas ir mėginio mikroskopinis tyrimas ieškant pakitusių ląstelių. Visi kiti tyrimai tik netiesiogiai parodo, kad organizme esama vėžio. Galutinę diagnozę patvirtina biopsija. Biopsijos rezultatai gaunami maždaug per 2 savaites.

Molekuliniai naviko tyrimai

Šių laboratorinių tyrimų paskirtis – nustatyti, ar naviko mėginyje nėra specifinių genų, baltymų ar kitų ypatingų medžiagų, kurios vadinamos biologiniais žymenimis. Kasos vėžio biologinių žymenų pavyzdžiai: RAS, SPARC, hENT1 ir DPC4. Molekulinių tyrimų rezultatai gali padėti nustatyti gydymą.

Kasos vėžio gydymas

Kasos vėžiui gydyti gali būti taikomi šie metodai: chirurginis gydymas (operacija), chemoterapija (gydymas specifiniais priešvėžiniais vaistais), spindulinis gydymas (gydymas jonizuojančiąja spinduliuote), taikinių (biologinė) terapija, o kai kuriais atvejais ir palaikomasis (paliatyvusis) gydymas. Dažnai skiriamas ir sudėtinis gydymas, t. y. vienu metu taikomas kelių rūšių gydymas.

Pacientas gydymo galimybes ir metodus turėtų iš anksto aptarti su savo gydytoju. Toks pokalbis tikrai padėtų suprasti, kodėl siūlomas būtent toks gydymo planas ir kokio poveikio galima tikėtis iš gydymo.

Gydymo planas ir tikslai

Prieš pradedant gydymą sudaromas gydymo planas. Šį planą paprastai kartu sudaro skirtingų sričių gydytojai. Gydytojų konsiliumas nusprendžia, ar pacientui bus taikomas vienas gydymo būdas, ar sudėtinis (kombinuotas) gydymas. Ligos gydymo būdas labai priklauso nuo vėžio stadijos (naviko dydžio ir išplitimo) ir paciento bendros sveikatos būklės, todėl gydytojams labai svarbūs išankstinių diagnostinių tyrimų rezultatai. Vėžio stadija dažnai yra lemiamas veiksnys skiriant gydymą. Kai kuriais atvejais vėžio stadija nustatoma tik atlikus chirurginę operaciją.

Pacientui su gydytoju taip pat būtina aptarti gydymo tikslus.

  • Gydymu gali būti siekiama vėžį išgydyti. Jei gydymas pradedamas esant ankstyvai ligos stadijai, kai kurių rūšių kasos vėžį galima išgydyti. Gydytojai tokiais atvejais labiau linkę vartoti ne žodį išgijimas, o remisija. Remisija reiškia, kad po gydymo akivaizdžių vėžio požymių nėra. Gydymu gali būti siekiama vėžį kontroliuoti: sulėtinti ar sustabdyti naviko augimą ar plitimą, kad pacientas kurį laiką nejaustų ligos simptomų.
  • Gydymu taip pat gali būti siekiama palengvinti simptomus, pavyzdžiui, sumažinti naviką ir sušvelninti skausmą. Jei vėžys yra pažengęs, pacientui gali reikėti maisto papildų, skausmo malšinamųjų vaistų ar dar kitų priemonių.

Kasos vėžio gydymo metodai

Kasos vėžiui gydyti dažniausiai taikomi šie metodai: chirurginis gydymas, spindulinis gydymas, chemoterapija ir biologinė (taikinių) terapija.

Chirurginis kasos vėžio gydymas

Nustačius, kad pacientas serga kasos vėžiu, gydytojas atlieka tyrimus ir išsiaiškina, ar navikas operuotinas. Chirurginė operacija galima tik esant pirmai ir kai kuriais atvejais antrai kasos vėžio stadijai.

Kasos naviko operacija ilga ir sudėtinga. Jai atlaikyti reikia stiprios sveikatos. Jeigu chirurgas nesitiki pašalinti visų navikų, operacija netikslinga, išskyrus tuos atvejus, kai pacientas serga kasos neuroendokrininiu vėžiu, ir navikas išplitęs tik į kepenis.

Operacijos pobūdis priklauso nuo kasos vėžio lokalizacijos, tačiau visais atvejais šalinami ir šalia kasos esantys limfmazgiai:

  • jei auglys yra kasos galvoje, chirurgas gali pašalinti kasos galvą ir dalį plonosios žarnos, tulžies latakų bei skrandžio, po to suformuoti jungtį tarp virškinamojo trakto ir tulžies latakų;
  • jei auglys yra kasos uodegoje, dažniausiai šalinama kasos uodega, kūnas ir blužnis;
  • jei navikas išplitęs po visą kasą, gali tekti šalinti visą kasą, dalį plonosios žarnos ir skrandžio, taip pat bendrąjį tulžies lataką, tulžies pūslę, blužnį ir aplinkinius limfmazgius.

Net jei naviką ir pavyktų pašalinti, nėra garantijų, kad jis neatsinaujins. Vėžinės ląstelės gali būti išplitę dar iki operacijos. Vėliau iš jų gali susiformuoti naujas navikas. Siekiant sumažinti naviko atsinaujinimo tikimybę po chirurginio gydymo pacientui gali būti rekomenduojama chemoterapija.

Chirurginis gydymas simptomams palengvinti

  • Šuntavimas. Daugumai žmonių kasos vėžys diagnozuojamas per vėlai, kai naviko pašalinti jau neįmanoma. Tačiau kai kuriais atvejais operacijos gali prireikti dėl užsikimšusio tulžies latako ar dvylikapirštės žarnos. Šios operacijos vadinamos šuntavimu ir gali palengvinti tokius simptomus kaip gelta ar pykinimas.
  • Šiuolaikinė medicina sparčiai vystosi, todėl kasos vėžio simptomams palengvinti dažniau taikomos ne šuntavimo operacijos, o modernesnė priemonė – stentai. Stentas yra siauras vamzdelis, kurį galima įterpti į užsikimšusius organus, pavyzdžiui, į užspaustą tulžies lataką ar dvylikapirštę žarną.

Auglys gali užspausti tulžies lataką ir sukelti geltą. Sergant kasos vėžiu gelta pasireiškia gana dažnai, ypač jei navikas susiformuoja kasos galvoje. Jei navikas spaudžia dvylikapirštę žarną, jis kliudo maistui ir skysčiams iš skrandžio nutekėti į žarnyną, todėl ligonis gali jausti stiprų pykinimą ar vemti. Siekiant panaikinti geltą ir palengvinti tokių ligonių gyvenimą atliekama palyginti nesudėtinga procedūra: gydytojas endoskopu į susiaurėjusį tulžies lataką ar dvylikapirštę žarną įkiša stentą, kad pratakos išliktų atviros. Procedūra atliekama taikant bendrąją nejautrą. Į užspaustą tulžies lataką stentą galima įterpti ir per odą. Ši procedūra atliekama taikant vietinę nejautrą.

Spindulinis gydymas

Spindulinis gydymas – tai gydymo metodas, kai vėžinėms ląstelėms naikinti naudojami didelės energijos rentgeno spinduliai ar kitos dalelės. Dažniausiai pacientams taikoma išorinė spindulinė terapija, t. y. rentgeno spindulių pluoštas iš atokiau stovinčio aparato nukreipiamas į naviką.

Sudarant spindulinio gydymo planą paprastai numatomas gydymo seansų skaičius ir periodiškumas.

Spindulinis gydymas gali būti skiriamas šiais atvejais:

  • esant didelei rizikai, kad po operacijos navikas rando srityje gali atsinaujinti, – įtarimų kyla tais atvejais, kai kasos navikas yra didelis arba pašalintas navikas beveik siekė kartu su juo išpjautų sveikų audinių (rezekcijos) kraštus;
  • prieš operaciją – siekiant sumažinti naviko tūrį;
  • jei vėžys lokaliai išplitęs, bet jo pašalinti neįmanoma;
  • skausmui malšinti, jei vėžio metastazės ligoniui kelia didelį skausmą.

Išorinės spindulinės terapijos kursas trunka penkias ar šešias savaites, kasdien po vieną seansą.

Spindulinio gydymo procedūros neinvazinės ir neskausmingos. Gydymo seansas trunka nuo vienos iki kelių minučių. Per visus seansus pacientas turi gulėti toje pačioje padėtyje.

Kasos vėžiui gydyti gali būti taikomi ir naujesni spindulinio gydymo būdai, tokie kaip stereotaktinė spindulinė chirurgija (pavyzdžiui, neinvazinė „CyberKnife“ robotinės radiochirurgijos sistema, skirta gydyti ypač sunkiai prieinamus navikus). Šiuo būdu spindulių srautą galima labai tiksliai nukreipti į mažą kūno plotelį, todėl prireikia mažiau gydymo seansų. Tačiau kol nėra palyginamųjų duomenų apie naujųjų ir standartinių spindulinės terapijos būdų taikymą, naujieji metodai neturėtų išstumti įprastinio spindulinio gydymo.

Dažnai spindulinis gydymas skiriamas kartu su chemoterapija. Ši kombinacija gali sustiprinti spindulinio gydymo poveikį, pavyzdžiui, prieš operaciją sumažinti auglio tūrį. Taikant sudėtinį gydymą chemoterapinių vaistų dozė paprastai mažinama.

Išorinės spindulinės terapijos procedūros pacientui nepavojingos, jis netampa radioaktyvus ir nekelia pavojaus kitiems žmonėms, net ir vaikams.

Chemoterapija

Chemoterapija – tai vėžio gydymo būdas, kai chemoterapiniais vaistais naikinamos vėžinės ląsteles arba stabdomas jų dalijimasis.

  • Chemoterapija po operacijos. Chemoterapija gali būti skiriama po operacijos. Jei pašalintas visas navikas, chemoterapija gali padėti sumažinti naviko atsinaujinimo riziką. Tai vadinamoji adjuvantinė chemoterapija. Jei viso naviko pašalinti nepavyko, chemoterapija gali padėti sunaikinti organizme likusius vėžinius darinius.

Chemoterapijos kursas trunka apie 6 mėnesius. Dažniausiai gydymas pradedamas po operacijos praėjus vienam ar dviem mėnesiams.

  • Chemoterapija prieš operaciją. Chemoterapija gali būti skiriama ir prieš operaciją siekiant sumažinti naviką, kad vėliau jį būtų galima visiškai pašalinti chirurginiu būdu. Tai vadinamoji neoadjuvantinė chemoterapija.
  • Chemoterapija simptomams palengvinti. Chemoterapija gali būti rekomenduojama ir tuo atveju, kai kasos vėžys jau pažengęs. Chemoterapiniai vaistai gali padėti sumažinti naviką ar laikinai sulėtinti jo augimą ir palengvinti kai kuriuos simptomus. Chemoterapijos poveikis kiekvienam žmogui labai skirtingas. Vieni beveik nejaučia pagerėjimo, kitiems po gydymo palengvėja, dar kitiems pailgėja gyvenimo trukmė.

Kartais žmogus gali suabejoti, ar dėl galimo pagerėjimo verta gaišti laiką ir kęsti negalavimus. Tokius klausimus visada reikėtų aptarti su gydančiuoju specialistu. Chemoterapijos šalutinis poveikis pasireiškia po vieno ar kelių seansų. Pablogėjus ligonio savijautai gydymas bet kuriuo metu gali būti nutrauktas.

Taikinių (biologinė) terapija

Taikinių (biologinė) terapija – tai gydymas, nukreiptas į vėžio specifinius genus, baltymus ar naviko mikroaplinkos veiksnius, kurie turi įtakos naviko augimui ir išlikimui. Taikant šį metodą vėžinėse ląstelėse užblokuojami tam tikri procesai, todėl šios ląstelės nustoja augti ir plisti, o sveikosios ląstelės beveik nepažeidžiamos.

Tyrimais nustatyta, kad ne visų navikų taikiniai tokie patys. Tik ištyrus naviko genus, baltymus, taip pat kitus veiksnius galima pasakyti, kuris gydymo būdas būtų efektyviausias ir labiausiai tiktų konkrečiam pacientui.

Kasos vėžio stadijos

Vėžio stadijos apibūdinamos labai įvairiai, tačiau dažniausiai jos klasifikuojamos pagal TNM sistemą arba žymimos skaičiais (numeruojamos).

TNM sistema

TNM simbolių reikšmės: T – navikas (angl. tumor), N – limfiniai mazgai (angl. node), M – metastazės (angl. metastasis). Ši stadijų klasifikavimo sistema apibūdina pirminio naviko (T) dydį, vėžio ląstelių išplitimą į limfmazgius (N) ir kitus organus (M).

TNM sistemoje skiriamos 5 kasos navikų stadijos:

  • Tis (karcinoma in situ) – labai ankstyva dar neišplitusio kasos vėžio stadija (ši stadija kasos vėžiui nebūdinga);
  • T1 – navikas tik kasoje, jo skersmuo iki 2 cm;
  • T2 – navikas tik kasoje, jo skersmuo daugiau negu 2 cm;
  • T3 – navikas pradėjo augti į kasą supančius audinius, bet neįaugo į gretimas stambias kraujagysles;
  • T4 – navikas iš kasos peraugo į gretimas stambias kraujagysles.

Vėžio ląstelių išplitimas į limfmazgius:

  • N0 – limfmazgiuose vėžinių ląstelių nėra;
  • N1 – limfmazgiuose yra vėžinių ląstelių, todėl tikėtina, kad vėžys išplito už kasos ribų.

Vėžio ląstelių išplitimas į kitus organus (metastazės):

  • M0 – vėžys iš kasos neišplitęs į atokesnius organus, pavyzdžiui, kepenis ar plaučius;
  • M1 – vėžys iš kasos išplitęs į kitus organus.

Skaičiais žymimos kasos vėžio stadijos

Šioje sistemoje skiriamos 4 kasos vėžio stadijos.

1 stadija – navikas tik kasoje ir neišplitęs į limfmazgius. Ši stadija dar skirstoma į 1A ir 1B stadijas:

  • 1A stadija –˜navikas tik kasoje, mažesnis nei 2 cm; limfmazgiuose ir kituose organuose vėžio ląstelių nėra (TNM sistemoje atitinka T1, N0, M0);
  • 1B stadija – navikas tik kasoje, didesnis nei 2 cm; limfmazgiuose ir kituose organuose vėžio ląstelių nėra (TNM sistemoje atitinka T2, N0, M0).

2 stadija tai pat skirstoma į 2A ir 2B stadijas:

  • 2A stadija – navikas pradėjo augti į kasą supančius audinius. Jis gali būti dvylikapirštėje žarnoje arba tulžies latake, tačiau gretimose stambiose kraujagyslėse ar limfmazgiuose vėžio ląstelių nėra. Tai reiškia, kad navikas auga lokaliai, todėl labai tikėtina, kad per kraują ar limfą nepasklido į kitus organus (TNM sistemoje atitinka T3, N0, M0);
  • 2B stadija – navikas gali būti bet kurio dydžio ir gali būti peraugęs į kasą supančius audinius. Vėžio ląstelių yra gretimuose limfmazgiuose, tačiau navikas neišplitęs į stambias kraujagysles (TNM sistemoje atitinka T1-T3, N1, M0).

3 stadija – navikas peraugęs kasą ir skverbiasi į gretimas stambias kraujagysles. Jis gali būti išplitęs ir į limfmazgius, tačiau kitų organų dar nepažeidęs. Gydytojai šią stadiją vadina lokaliai pažengusiu vėžiu (TNM sistemoje atitinka T4, N0-N1, M0).

4 stadija – vėžys išplitęs į kitus organus, pavyzdžiui, kepenis ar plaučius. Gydytojai šią stadiją vadina pažengusiu vėžiu (TNM sistemoje atitinka Tis-T4, N0-N1, M1).

Gydymo šalutinis poveikis ir jo mažinimas

Baimė dėl gydymo šalutinio poveikio – normalus jausmas išgirdus diagnozę „vėžys“. Ligonį prižiūrinti medikų komanda padės išsklaidyti baimes ir išvengti šalutinio poveikio arba jį kontroliuoti. Tokia pagalba vadinama palaikomąja arba paliatyviąja priežiūra ir yra svarbi gydymo plano dalis nepriklausomai nuo ligos stadijos.

Kasos vėžys ligoniams dažnai sukelia pilvo ir (arba) nugaros skausmus. Juos galima palengvinti skausmo malšinamaisiais vaistais ir nervų blokada. Pilvo skausmus gali apmalšinti saulės rezginio blokada. Atliekant šią procedūrą ligoniui per odą ar endoskopu įšvirkščiama vienų ar kitų vaistų, kurie trumpam laikui užmarina nervinį rezginį arba suardo nervus ir skausmą numalšina ilgesniam laikui.

Gydymo šalutinis poveikis priklauso nuo daugelio veiksnių, tokių kaip vėžio stadija, gydymo trukmė, gydymo apimtis ir būdai bei ligonio bendroji sveikatos būklė.

Dar iki gydymo pradžios vertėtų išklausinėti gydytoją apie kiekvieną gydymo būdą ir galimą jo šalutinį poveikį, kokių nepageidautinų reakcijų dažniausiai galima tikėtis ir kaip būtų galima jų išvengti arba bent sušvelninti. Taip pat reikėtų išsiaiškinti, kokios draugų ar artimųjų pagalbos gali prireikti gydantis ir sveikstant.

Ilgalaikis ir vėlyvasis šalutinis poveikis. Apie visas šalutines organizmo reakcijas, net jei jos ir neatrodytų labai svarbios, ligonis turi pasakyti jį prižiūrinčiai gydytojų komandai. Kartais šalutinis poveikis gali būti ilgalaikis, t. y. nepageidaujamos reakcijos gali tęstis ir pasibaigus gydymo kursui. Jeigu šalutinis poveikis pasireiškia po gydymo praėjus keliems mėnesiams ar metams, jis vadinamas vėlyvuoju. Organizmo sutrikimų, atsiradusių dėl ilgalaikio ar vėlyvojo šalutinio poveikio, gydymas yra svarbi paciento sveikatos priežiūros dalis.

Chirurginio gydymo šalutinis poveikis

Po kasos naviko operacijos ligonis keletą dienų gydomas ligoninėje, o vėliau apie mėnesį ilsisi namuose.

Pirmosiomis dienomis po operacijos ligonis gali jausti silpnumą, nuovargį ir skausmą; visiškai pašalinus kasą gali sutrikti virškinimas, dėl insulino trūkumo išsivystyti diabetas.

Virškinimas gali pagerėti laikantis specialios dietos, vartojant gydytojo paskirtų vaistų ir specialių fermentų (enzimų).

Visiškai pašalinus kasą ir nutrūkus natūraliai insulino gamybai pacientams dažniausiai išsivysto diabetas. Tokiu atveju jiems skiriama insulino.

Spindulinio gydymo šalutinis poveikis

Kiekvieno žmogaus organizmas skirtingai reaguoja į spindulinį gydymą. Šalutinių reakcijų pobūdis labai priklauso nuo radiacijos dozės ir švitinimo zonos. Taikant spindulinį gydymą kasos srityje ligonį gali varginti pykinimas, vėmimas, viduriavimas, gali nuslinkti plaukai ar gydymo zonoje parausti ar patamsėti oda.

  • Pykinimas ir vėmimas. Švitinimas pilvo srityje gali sukelti pykinimą ir vėmimą. Šie nemalonūs reiškiniai gali kartotis dar kelias savaites ir pasibaigus gydymui. Pykinimą malšinti gali padėti vaistai, dieta ir kartais papildomos terapijos (aromaterapija, akupunktūra, žoliniai vaistai, masažas, joga ir pan.).
  • Viduriavimas (diarėja). Spindulinis pilvo srities organų gydymas dažnai gali sukelti diarėją, skrandžio spazmus ir vidurių pūtimą. Diarėja dažniausiai prasideda po kelių dienų nuo gydymo pradžios ir palaipsniui stiprėja. Pasibaigus gydymui viduriavimas per kelias savaites praeina.

Kai kada viduriavimas gali tęstis ilgesnį laiką, kartais išmatose atsirasti kraujo. Apie kraujingas išmatas taip pat reikia informuoti gydytoją.

Viduriavimą gydytojas gali palengvinti vaistais, o ligoninės dietologas rekomenduoti specialią dietą. Siekiant išvengti dehidratacijos būtina gerti daug skysčių.

  • Odos paraudimas. Švitinimo zonoje oda gali parausti (šviesiaodžių) ar patamsėti (tamsesnės odos žmonių). Ne visų žmonių oda vienodai atspari spinduliuotei, todėl vieni gali nieko nepajusti, o kitiems gali perštėti ar skaudėti tarsi nudegus saulėje. Odos reakcija priklauso nuo odos tipo ir gydymo zonos. Odos pokyčių atsiranda ne iškart, bet po kelių gydymo seansų. Gydytojas radiologas per visas spindulinės terapijos procedūras stebi ligonio odos būklę, tačiau apie jaučiamą skausmą jam turėtų pasakyti ir pats ligonis.

Labai skausmingi odos ploteliai gali pleiskanoti, švitinimo zonoje formuotis pūslės. Pasibaigus gydymui oda paprastai atsistato per 2-4 savaites.

Švitinimo zonoje oda gali parausti ar patamsėti abiejose kūno pusėse, pavyzdžiui, švitinant krūtinę gali parausti nugaros oda. Šitaip odą gali paveikti išeinantieji spinduliai. Jei spindulių išėjimo vietoje oda parausta ar imta skaudėti, būtina informuoti spindulinės terapijos skyriaus personalą. Jei oda švitinimo zonoje labai skausminga, gydytojas spindulinės terapijos kursą gali kuriam laikui atidėti, kad oda pagytų.

  • Plaukų slinkimas. Dėl jonizuojančiųjų spindulių poveikio gali nuslinkti plaukai, tačiau tik švitinimo zonoje, kitose kūno vietose plaukai nepažeidžiami. Pasibaigus gydymui po kelių savaičių plaukai vėl ima augti.

Chemoterapijos šalutinis poveikis

Vėžiui gydyti naudojama per 100 skirtingų chemoterapinių vaistų. Chemoterapiniai vaistai pažeidžia vėžio ląsteles arba stabdo jų augimą ir plitimą.

Vėžinės ląstelės dalijasi gerokai dažniau nei dauguma normalių ląstelių. Kai kurių audinių normalios ląstelės taip pat dalijasi labai dažnai, pavyzdžiui, odos, plaukų folikulų ar nagų, todėl chemoterapiniai vaistai jas taip pat gali pažeisti. Sveikų audinių pažeidimas – dažniausias chemoterapijos šalutinis poveikis. Tačiau pažeisti normalūs audiniai ilgainiui atsistato.

Chemoterapija taip pat gali pažeisti burnos, virškinamojo trakto gleivinės ir kaulų čiulpų ląsteles.

Chemoterapijos šalutinis poveikis kiekvienam žmogui gali pasireikšti labai skirtingai: vieniems jis gali būti visai silpnas, o kitiems cheminiai preparatai gali sukelti vieną ar daugiau šalutinių reakcijų. Chemoterapijos šalutinis poveikis labai priklauso nuo vaistų, kuriais gydomas ligonis, ir jų dozės.

Chemoterapijos dažniausiai sukeliami šalutiniai reiškiniai

  • Nuovargis ir anemija. Per visą gydymo ciklą nuovargis gali didėti ir net baigus gydymą dar keletą mėnesių nesitraukti. Ligoniui gali trūkti jėgų ir energijos.

Daugelį onkologinių ligonių gali varginti anemija. Tokiems ligoniams gali prireikti kraujo perpylimo. Gydytojas ar slaugytojas gali įvertinti ligonio būklę ir nuspręsti, ar kraujo perpylimas padėtų atstatyti eritrocitų kiekį kraujyje ir sugrąžinti energiją.

Kasdienė lengva ar vidutinio sunkumo fizinė mankšta taip pat gali pagerinti ligonio savijautą ir suteikti daugiau energijos.

Jeigu vėžys jau pažengęs ir nuovargis tampa nuolatinis palydovas, ligoniui kasdien būtinos kelios atokvėpio valandėlės, o naktį gerai išsimiegoti. Nuovargiui įtakos turi ir mityba, todėl ligonis turėtų rinktis jam tinkamą kaloringą maistą.

Chemoterapijos sukeltą nuovargį gali sumažinti ir kai kurie vaistai.

  • Apetito praradimas. Susigrąžinti dingusį apetitą ir dėl to prarastą svorį gali padėti apetitą žadinantys ir maisto slinktį žarnynu skatinantys vaistai.
  • Pykinimas, vėmimas. Chemoterapiniai vaistai ir spindulinis gydymas dažnai sukelia pykinimą ir vėmimą. Daugeliui ligonių vėmimo ir pykinimo padeda išvengti specialūs vaistai. Kartais vėmimo ir pykinimo baimę gali padėti nuslopinti ir tokie metodai, kaip dėmesio atitraukimas, atsipalaidavimas ir teigiami vaizdiniai.
  • Diarėja. Diarėjos prevencija ar anksti pradėtas gydymas gali padėti išvengti dehidracijos ar kitų problemų. Geriausia simptomus aptarti su sveikatos priežiūros specialistu, nes ligos gydymas tiesiogiai priklauso nuo ją sukėlusių priežasčių.
  • Žaizdos burnoje (mukozitas). Burnos gleivinės ląstelės greitai dalijasi, jos labai jautrios spinduliniam gydymui ir chemoterapijai. Chemoterapiniai vaistai gali pažeisti burnos gleivinę ir sukelti mukozitą (burnos gleivinės uždegimą ar išopėjimą).

Mukozito profilaktikai labai svarbi tinkama burnos higiena. Ligoniui taip pat rekomenduojama vengti aštraus maisto, alkoholio turinčių burnos skalavimo priemonių, kasdien vartoti daug skysčių.

Ledo gabalėlių čiulpimas prieš pat chemoterapijos seansą ir jo metu taip pat gali apsaugoti nuo mukozito arba sušvelninti jo simptomus.

Jei mukozitas vis tik pasireiškia, negalima uždelsti gydymo. Gydytojas gali rekomenduoti šalčio terapiją (krioterapiją) arba gydymą vietiniais anestetikais, tokiais kaip burnos skalavimo skysčiai ar skausmo malšinamieji vaistai.

  • Plaukų slinkimas. Plaukai auga iš plaukų maišeliuose (folikuluose) esančių šaknų. Patekę į kraują, chemoterapiniai vaistai pažeidžia folikulus ir sukelia plaukų slinkimą. Plaukai dažniausiai pradeda slinkti po 7-10 dienų nuo chemoterapijos pradžios. Tęsiant gydymą plaukų slinkimas dar vieną ar du mėnesius stiprėja. Pasibaigus chemoterapijos kursui plaukai po 1-3 mėnesių pradeda ataugti, o per pusmetį ar metus ir visiškai atauga. Naujieji plaukai gali skirtis nuo prieš tai buvusių, – jie gali būti plonesni ar šiurkštesni, gali skirtis net jų spalva.
  • Dėl chemoterapinių vaistų poveikio mažėja leukocitų, eritrocitų ir trombocitų gamyba, todėl organizmas praranda atsparumą infekcijoms, greičiau atsiranda mėlynių ar kraujosruvų. Siekiant išvengti infekcijų kai kuriais atvejais ligoniui gali būti skiriamas prevencinis gydymas. Pasireiškusi infekcija gali būti gydoma antibiotikais ar priešgrybeliniais vaistais.
  • Rankų ir pėdų sindromas. Kai kurie priešvėžiniai vaistai gali sukelti plaštakų ir pėdų paraudimą bei uždegimą. Tokia būklė vadinama rankų ir pėdų sindromu. Dažniausiai pasireiškia po dviejų ar trijų mėnesių. Medicinos specialistai žino būdų, kaip palengvinti sindromo sukeliamus simptomus ir neleisti ligai progresuoti.
  • Periferinė neuropatija. Tai periferinių nervų pažeidimas, kurį gali sukelti kai kurie chemoterapiniai vaistai. Liga gali pasireikšti rankų ir kojų pirštų jautrumu šalčiui, tirpimu ir dilgčiojimu. Neuropatijos gydymas labai priklauso nuo ją sukėlusios priežasties ir simptomų. Daugelis žmonių visiškai pasveiksta per keletą mėnesių ar metų. Gydytojo užduotis – nustatyti ir pašalinti neuropatiją sukėlusią priežastį bei malšinti simptomus.

Taikinių (biologinės) terapijos šalutinis poveikis

Kasos vėžiui gydyti dažniausiai naudojami biologiniai preparatai, kuriais slopinamas augimo signalų perdavimas naviko ląstelėms ir stabdomas naviko augimas. Gydantis šiais vaistais gali atsirasti veido ir viršutinės kūno dalies bėrimų, išsausėti oda. Biologinės terapijos sukeltos šalutinės reakcijos retai būna sunkios, tačiau pacientas gali patirti nemalonų diskomfortą.

Gyvenimas pasibaigus gydymui

Pasibaigus kasos vėžio gydymui pacientas turėtų kreiptis į savo gydytoją dėl tolesnės priežiūros plano sudarymo. Šis planas gali apimti reguliarias medicinines apžiūras ir (ar) kontrolinius tyrimus, iš kurių būtų matyti, kaip per kelis ateinančius mėnesius ar metus keisis paciento sveikatos būklė.

Pacientai, kuriam buvo taikomas chirurginis gydymas, turėtų kas 3-6 mėnesius tikrintis pas onkologą. Per šias patikras gali būti atliekami kontroliniai kraujo tyrimai, iš jų ir kepenų funkcijos bei vėžio žymens CA 19-9. Kompiuterinė tomografija paprastai atliekama tik prireikus, atsižvelgiant į pacientui pasireiškusius simptomus, kraujo tyrimus ir per medicinines apžiūras nustatytus pakitimus. Pozitronų emisijos tomografija gali būti atliekama norint patikrinti, ar vėžys neatsinaujino.

Atsigaunantys po onkologinės ligos pacientai skatinami laikytis sveikos gyvensenos nuostatų, t. y. palaikyti normalų kūno svorį, nerūkyti, sveikai maitintis ir atlikti gydytojo rekomenduotus kontrolinius tyrimus. Vidutinio sunkumo fizinė veikla taip pat padeda atgauti jėgas ir suteikia energijos.

Reabilitacija

Reabilitacijos paskirtis ir tikslas – pagerinti vėžiu sergančio žmogaus gyvenimo kokybę:

  • atstatyti ligos ir gydymo išsekintas fizines jėgas;
  • padidinti ligonio gebėjimą pasirūpinti savimi ir išsiversti be kitų asmenų pagalbos;
  • padėti prisitaikyti prie ligos ir jos gydymo sukeltų realių ir potencialių praradimų;
  • kontroliuoti vėžio ir jo gydymo sukeltus simptomus, tokius kaip nuovargis, miego sutrikimas ar skausmas.

Sveika gyvensena

Sveika gyvensena svarbi kiekvienam žmogui, ypač sveikstančiam po kasos vėžio. Todėl reikėtų rinktis subalansuotą mitybą, reguliariai mankštintis ir mesti rūkyti. Laikantis sveikos gyvensenos nuostatų paprastai mažėja aukšto kraujospūdžio, diabeto ir širdies ligų pavojus, o kai kuriais atvejais gali sumažėti ir vėžio atsinaujinimo rizika.

Taip pat labai svarbu palaikyti ryšius su pirminės sveikatos priežiūros specialistais ir nepraleisti nė vienos planinės sveikatos patikros.

Puslapis parengtas pagal American Society of Clinical Oncology (cancer.net), Cancer Research UK (cancerresearchuk.org) ir Egton Medical Information Systems Limited (patient.co.uk) informaciją.

PARAŠYKITE MUMS

Parašykite mums, jei pastebėjote klaidą arba turite klausimų.

Siunčiama

Visos teisės saugomos © ĮveikVėžį.lt 2015-2016 | Naudojimosi taisyklės ir atsakomybės apribojimas

Draudžiama ĮveikVėžį.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be raštiško svetainės sutikimo, o jei sutikimas buvo gautas, būtina nurodyti ĮveikVėžį.lt kaip šaltinį ir naudoti aktyvią ĮveikVėžį.lt nuorodą į cituojamą puslapį. Visais klausimais kreiptis adresu info[eta]iveikvezi.lt

arba

Prisijunkite

Pamiršote prisijungimo duomenis?