Kraujo vėžys

Kraujo vėžys – tai piktybinis navikas, kuris susiformuoja iš vienos kaulų čiulpų ląstelės, kai ši praranda augimo kontrolę ir ima be perstojo dalytis. Kaulų čiulpuose išvešėję navikinės ląstelės po tam tikro laiko (kelių savaičių ar mėnesių) pradeda spausti normalias kraujo ląsteles, trukdyti joms augti ir bręsti. Ligos simptomai pradeda reikštis, kai organizmas pritrūksta vienos ar kelių rūšių kraujo ląstelių.

Žinoma, konkretaus kraujo naviko, kurį būtų galima pamatyti ar pačiupinėti, nėra, jis tarsi išsisėja kaulų čiulpuose (dažniausiai vidinėje krūtinkaulio dalyje, dubens kauluose), navikinių ląstelių patenka ir į kraujotaką.

Lietuvoje kasmet onkologinės kraujo ligos diagnozuojamos daugiau nei 1000 pacientų.

Kas sukelia kraujo vėžį

Mūsų organizmas funkcionuoja kaip visuma, glaudžiai susijusi komanda, kurioje kiekvienas organas dirba savo darbą, bendrauja su kitais organais ir padeda jiems vykdyti specifines funkcijas. Kraujo ląstelės – universaliausios pagalbininkės. Užgimę kaulų čiulpuose ir subrendę jos pradeda kelionę per organizmą: eritrocitai – aprūpindami kitas ląsteles deguonimi, leukocitai – gindami jas nuo virusų ir mikrobų, trombocitai – išlaikydami audinių vientisumą ir saugodami nuo nukraujavimo. Tačiau kažkuriuo laiku bet kuri kraujo ląstelė, ypač jauna ir nebrandi, veikiama įvairių faktorių, gali suvėžėti. Tokį žalingą poveikį ląstelei gali daryti radiacija, cheminiai nuodai, kurių į mūsų organizmą patenka su maistu arba oru, genetinis polinkis, o taip pat cheminiai preparatai, kuriais buvo gydyta kita piktybinė liga. Pavyzdžiui, daugeliui vaikų, kurie gyveno Černobilio katastrofos zonoje, buvo diagnozuotas kraujo vėžys. Kartais ligos atsiradimo priežastis arba vėžinio proceso paleidimo faktorius gali būti virusai, tokie kaip žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV). Vieno ar kelių faktorių paveikta ląstelė praranda ryšį su organizmu ir pradeda be perstojo daugintis, sukurdama tūkstančiu ir šimtus tūkstančių į save panašių.

Šių ląstelių greitai daugėja, jos pasisavina normalių ląstelių maistą, trukdo joms augti ir dalytis bei vykdyti savo funkcijas. Be to, jos užima vis daugiau vietos kaulų čiulpuose, o kai ir ten pasidaro ankšta, navikinės ląstelės pasklinda į kraujotaką, nukeliauja į kitus audinius ir organus, tokius kaip širdis, limfiniai mazgai, inkstai, oda, plaučiai ir net galvos smegenys, įkuria juose savo kolonijas ir sutrikdo šių organų darbą.

Pagrindinės kraujo vėžio rūšys

Kraujo vėžys – nelabai tikslus onkologinių kraujo ligų pavadinimas, apimantis daug ligų ar jų grupių, tačiau nuo seno vartojamas bendrinėje kalboje. Pagrindinės kraujo vėžio ligų grupės yra leukemija, limfoma ir mieloma.

Leukemija arba leukozė

Leukemija arba leukozė išvertus iš graikų kalbos reiškia baltakraujystė (gr. leukos reiškia baltas, haima – kraujas). Tai kaulų čiulpuose esančių ląstelių, iš kurių vystosi kraujo forminiai elementai, vėžys. Leukemija gali būti ūminė arba lėtinė. Daugiau apie leukemiją skaitykite čia.

Ūminė leukemija išsivysto iš jaunų nebrandžių kraujo ląstelių. Liga ganėtinai agresyvi ir sparčiai progresuoja.

Lėtinė leukemija išsivysto iš brandžių ląstelių, tačiau auga daug lėčiau, kartais net keletą metų.

Limfoma

Limfoma – tai grupė onkologinių kraujo ligų, kurios prasideda limfinėje sistemoje. Piktybinės limfomos skirstomos į dvi grupes: Hodžkino limfomą ir ne Hodžkino limfomą. Daugiau apie limfomą skaitykite čia.

Hodžkino limfoma išsivysto limfinėje sistemoje iš kraujo ląstelių limfocitų. Būdingas šios limfomos požymis – didelis nenormalių B limfocitų skaičius.

Ne Hodžkino limfoma vadinamos visos kitos piktybinės limfomos, kurios išsivysto limfinėje sistemoje iš B limfocitų, T limfocitų, retais atvejais – iš limfocitų, vadinamų natūraliaisiais žudikais.

Mieloma

Mieloma arba mielominė liga, kartais dar vadinama kaulų liga – tai plazminių kraujo ląstelių, kurių yra kaulų čiulpuose, vėžys. Normalios plazminės ląstelės yra leukocitai. Jie gamina antikūnius, kurie padeda organizmui kovoti su infekcija. Pakitusios plazminės ląstelės gamina nenormalius, t. y. patologinius baltymus ir neatlieka savo funkcijų. Mielominės ląstelės veša židiniais, pasklinda kaulų čiulpuose, sukelia mažakraujystę, ardo kaulinį audinį, pažeidžia inkstus. Daugiau apie mielomą skaitykite čia.

Kraujo vėžio simptomai

Pirmieji kraujo vėžio simptomai gali būti nuovargis, silpnumas, galvos svaigimas ir skausmas, retkarčiais be jokios priežasties pasireiškiantis nestiprus karščiavimas, dygėjimasis maistu ir kvapais, kaulų skausmas. Dėl tokių, atrodytų, nereikšmingų simptomų žmonės paprastai nesikreipia į gydytoją. Dažniausiai prasidedančią ligą pirmieji diagnozuoja giminaičiai ar draugai: „visas išbalęs, sulysęs, oda kaži kokia sausa ir pageltusi, jau kurį lauką mieguistas arba atvirkščiai – neįprastai irzlus“. Sergant kai kuriomis onkologinėmis kraujo ligomis žymiai padidėja blužnis ir kepenys, ima pūsti pilvą, padidėja jo apimtis, atsiranda maudžiantis skausmas po šonkauliais, kartais gali kraujuoti iš dantenų ar nosies, išberti odą, dėl menkiausio prisilietimo ar net savaime atsirasti mėlynių. Paprastai tokie simptomai pranašauja, kad liga jau pažengusi.

Limfomos pirmasis požymis – padidėję, bet neskausmingi limfiniai mazgai, dažniausiai pažastyse, kirkšnyse, virš raktikaulio ar kaklo srityje. Jeigu atsirado tokių mazgelių, nedelskite kreiptis į šeimos gydytoją. Gydytojas jus apžiūrės, paskirs tyrimus, tikriausiai ir ultragarsinį padidėjusių limfmazgių tyrimą, prireikus pasiųs pas specialistus: chirurgą, onkologą ar hematologą.

Hematologas – tai gydytojas, kuris gydo kraujodaros sistemos ligas.

Tyrimai ir kraujo vėžio diagnostika

Leukemija diagnozuojama atlikus kraujo tyrimus. Bendras kraujo tyrimas padeda nustatyti piktybinės ligos pobūdį. Diagnozei patvirtinti atliekama kaulų čiulpų biopsija: specialia adata duriama į dubenkaulį (rečiau – į krūtinkaulį) ir iš paciento kaulų čiulpų paimamas nedidelis kiekis akytosios medžiagos su kraujo ląstelėmis, o prireikus – ir nedidelis gabalėlis kaulo. Patyręs gydytojas preparatus ištiria mikroskopu ir nustato vėžio rūšį, piktybiškumą, kaulų čiulpų pažeidimo lygį. Jis taip pat gali atlikti citogenetinius tyrimus, kurie parodo, ar nėra pakitusių chromosomų bei specifinių baltymų, kuriuos gamina tam tikros naviko ląstelės. Pagal vienų ar kitų baltymų kiekį vėžinėse ląstelėse galima labai tiksliai nustatyti ligos prigimtį.

Kodėl taip svarbu nustatyti, iš kurių ląstelių išsivystė vėžys. Mūsų organizme vienu metu auga ir bręsta daugybė įvairių ląstelių, todėl galėtume daryti prielaidą, kad ir pvz., leukemijos rūšių gali būti daugybė. Tai ne visai tiesa: dažniausiai pasitaikančios leukemijos rūšys jau seniai ištirtos. Tačiau tobulėjant diagnostikos metodams nustatoma vis daugiau kraujo vėžio rūšių. Įvairūs navikai skirtingai reaguoja į gydymą, todėl jiems gydyti prireikia skirtingų medikamentų ar jų derinių. Norint parinkti gydymui tinkamiausią vaistą būtina žinoti navikinių ląstelių prigimtį.

Kraujo vėžio gydymas

Kraujo vėžio gydymas labai priklauso nuo sergančio žmogaus amžiaus, vėžio rūšies, stadijos, ligos išplitimo bei daugelio kitų veiksnių.

Dažniausiai taikomi gydymo metodai yra chemoterapija, spindulinė terapija bei kamieninių ląstelių persodinimas.

Chemoterapija

Chemoterapija beveik visada naudojama kraujo vėžiui gydyti. Chemoterapiniai vaistai naikina piktybines ląsteles ir stabdo jų augimą. Vaistai gali būti geriami arba lašinami į veną. Šis būdas taikomas kur kas dažniau.

Sveikų ląstelių augimą, dalijimąsi ir žūtį kontroliuoja pats organizmas. Vėžinės ląstelės dėl sutrikusių reguliacijos procesų greitai auga ir be perstojo dalijasi. Chemoterapiniai vaistai pažeidžia greitai besidalijančias ląsteles. Tačiau kai kurių organų (plaukų folikulų, žarnyno, reprodukcinės sistemos, kaulų čiulpų) ląstelės taip pat greitai dauginasi, todėl neišvengiamai nukenčia ir jos. Chemoterapija gydomiems ligoniams gali nuslinkti plaukai, varginti pykinimas, vėmimas, viduriavimas ar vidurių užkietėjimas, išsivystyti mažakraujystė, nusilpti imunitetas ar pasireikšti kitokių šalutinių reakcijų. Baigus gydymą po kurio laiko daugelis šalutinių reiškinių išnyksta.

Chemoterapija paprastai skiriama kursais. Kraujo vėžys gali būti gydomas vienu ar keliais chemoterapiniais vaistais pagal nustatytą režimą (protokolą). Chemoterapija kartais taikoma prieš kamieninių ląstelių persodinimą.

Viso pasaulio mokslininkai ieško būdų, kaip sunaikinti vėžines ląsteles ir nepakenkti sveikosioms, tačiau tokios priemonės sukurti kol kas nepavyksta, nes vėžio ląstelės beveik nesiskiria nuo sveikųjų. Be to, kai kurios vėžinės ląstelės geba taip pasikeisti, kad tampa atsparios vaistui arba tiesiog nuo jo pasislepia. Tokiu atveju tenka skirti stipresnio vaisto ar didinti jo dozę.

Kamieninių ląstelių persodinimas (transplantacija)

Kamieninių ląstelių šaltinis gali būti periferinis (cirkuliuojantis) kraujas, kaulų čiulpai arba naujagimio virkštelės kraujas. Transplantacijai gali būti naudojamos paties ligonio arba donoro kamieninės ląstelės. Surinktos kamieninės ląstelės užšaldomos, prieš tai sunaikinus jose esančias vėžines ląsteles. Žinoma, niekas kamieninių ląstelių nepersodina. Nuosavų arba sveiko donoro kamieninių ląstelių koncentrato tiesiog sulašinama į ligonio veną, prieš tai didelių dozių chemoterapija arba (ir) spinduline terapija sunaikinus ne tik vėžines, bet ir sveikąsias jo kaulų čiulpų ląsteles, kad vėžys neturėtų galimybių vėl daugintis. Persodintosios kamieninės ląstelės prigyja kaulų čiulpuose ir po kiek laiko pradeda naujų ir sveikų kraujo ląstelių gamybą.

Šis gydymo būdas labai sudėtingas ir ganėtinai pavojingas, todėl gali būti taikomas tik jauniems ir geros fizinės sveikatos ligoniams.

Vaikų kraujo vėžys

Vaikai taip pat serga piktybinėmis kraujo ligomis. Liga dažniausiai pasireiškia 2–5 metų vaikams, dažniau berniukams. Manoma, kad ligos atsiradimui gali turėti įtakos spinduliuotės poveikis motinai nėštumo metu ir genetinis paveldimumas. Vaikų kraujo vėžio simptomai tokie patys kaip ir suaugusiųjų: kaulų ir sąnarių skausmai, silpnumas, galvos svaigimas, mieguistumas, greitas nuovargis, blyški oda, padidėjusios kepenys ir blužnis, pabrinkę limfmazgiai.

Vaikų kraujo vėžio gydymas taip pat panašus.

Leukemija, kaip ir suaugusiųjų, gydoma chemoterapiniais vaistais. Šio gydymo poveikis vaikams dažnai būna efektyvesnis, nes jaunas organizmas greičiau atsigauna po gydymo. Be chemoterapijos, gali būti raikomas ir spindulinis gydymas

Vaikams atliekama ir kamieninių kraujo ląstelių transplantacija. Donorai gali būti artimi giminaičiai (broliai ir seserys, jeigu sutampa jų ir ligonio leukocitiniai antigenai), taip pat asmenys, įrašyti į Lietuvos ar Pasaulio kaulų čiulpų donorų registrą. Donoras gali būti ir pats ligoniukas.