Limfoma

Limfoma

Limfomomis vadinama didelė grupė navikinio pobūdžio kraujo ligų, kurios prasideda organizmo limfinėje sistemoje, tačiau dažniausiai pavadinimas limfoma taikomas tik piktybinėms kraujo ligoms, kurios pažeidžia limfinės sistemos ląsteles.

Ligos pavadinimas limfoma kilęs iš graikų kalbos žodžio lympha, reiškiančio skaidrus skystis. Žmonės šią ligą vadina dar paprasčiau – kraujo vėžys.

Limfoma arba limfinės sistemos vėžys yra dažniausiai diagnozuojamas piktybinis kraujo susirgimas. Lietuvoje šia liga serga apie 3000 gyventojų. Kasmet diagnozuojama per 500 naujų limfomos atvejų.

Piktybinės limfomos skirstomos į dvi pagrindines grupes:

  • Hodžkino limfomą, kitaip dar vadinamą Hodžkino liga;
  • ne Hodžkino limfomą. Ne Hodžkino limfoma yra dažnesnė, ji sudaro per 80 proc. visų piktybinės limfomos atvejų.

Iš ko sudarytas žmogaus kraujas

Kraujas yra skystas organizmo audinys, sudarytas iš kraujo ląstelių (eritrocitų, leukocitų ir trombocitų) ir plazmos. Suaugusio žmogaus organizme cirkuliuoja apie 5 litrai kraujo.

Kraujo ląstelės

Kraujo ląstelės sudaro apie 40 proc. kraujo tūrio. Likusią dalį sudaro kraujo plazma. Kraujo ląstelės skirstomos į eritrocitus, leukocitus ir trombocitus.

  • Raudonieji kraujo kūneliai (eritrocitai). Jie sudaro didžiąją dalį kraujo ląstelių. Eritrocituose yra baltymo hemoglobino, kurio pigmentas nudažo kraują raudonai. Eritrocitai aprūpina organizmą deguonimi. Šios kraujo ląstelės gyvena apie 120 dienų, po to blužnyje ir kepenyse suyra.
  • Baltieji kraujo kūneliai (leukocitai). Jų organizme mažiau nei eritrocitų. Leukocitai dalyvauja imuninės sistemos procesuose ir saugo organizmą nuo infekcijų. Leukocitai skirstomi į grūdėtuosius (bazofilus, eozinofilus ir neutrofilus) ir negrūdėtuosius (limfocitus ir monocitus). Pagal funkcijas kai kurie leukocitai yra fagocitai, jie ardo, tiesiog „suryja“ į organizmą prasibrovusias kenksmingas bakterijas. Limfocitai ir monocitai kovoja su organizmą pažeidusiais ligų sukėlėjais. Leukocitai gali gyventi nuo kelių parų iki kelių dešimtmečių.
  • Kraujo plokštelės (trombocitai). Jos dalyvauja krešėjimo procese, pavyzdžiui, padeda susidaryti krešuliui, kad žmogus nenukraujuotų. Krešulys susidaro per 3–8 minutes. Trombocitų gyvenimas trumpas – iki vienos savaitės.

Kraujo plazma

Kraujo plazma yra skystoji kraujo dalis. Ji sudaro apie 60 proc. kraujo tūrio. Didžiąją plazmos dalį sudaro vanduo, joje taip pat yra ištirpusių įvairių baltymų, hormonų, antikūnų, fermentų, gliukozės, riebalų dalelių, druskų, anglies dvideginio ir kitų medžiagų. Dėl plazmoje ištirpusių druskų žmogaus kraujas yra šiek tiek sūrus.

Kraujo ląstelių gamyba

Kraujo ląstelių gamyba vyksta kaulų čiulpuose, blužnyje, limfmazgiuose ir kituose kraujodaros organuose.

Kaulų čiulpai

Kaulų čiulpai yra kaulų sudedamoji dalis. Kaulų čiulpai sudaryti iš purios korėtos medžiagos. Jie skirstomi į raudonuosius ir geltonuosius.

  • Raudonieji kaulų čiulpai. Jų yra stambiuose plokščiuosiuose kauluose, pavyzdžiui dubenkaulyje, krūtinkaulyje, mentėje bei ilgųjų kaulų (šlaunikaulio ir žastikaulio) galuose. Raudonuosiuose kaulų čiulpuose gaminamos kraujo ląstelės. Juose gausu kraujagyslių, todėl čiulpai raudonos spalvos.
  • Geltonieji kaulų čiulpai sudaryti iš gelsvos spalvos riebalinio audinio. Jie užpildo vamzdinių kaulų ertmes. Organizmui pritrūkus raudonųjų kraujo kūnelių, pavyzdžiui, netekus daug kraujo, geltonieji kaulų čiulpai gali virsti raudonaisiais.

Kamieninės ląstelės

Kamieninės ląstelės yra visų organizmo ląstelių pirmtakės. Tai primityvios nediferencijuotos ląstelės, kurios ilgainiui gali išsivystyti į vienos ar kitos rūšies kraujo ląsteles. Kamieninės ląstelės pastoviai dalijasi ir gamina naujas ląsteles. Dalis naujųjų ląstelių išsaugo kamieninių ląstelių savybes, kita dalis bręsta ir tampa kraujo ląstelėmis. Subrendę kraujo ląstelės iš kaulų čiulpų pasklinda į kraują.

Organizmo limfinė sistema

Limfinė sistema yra labai svarbi organizmo imuninės sistemos dalis. Limfinė sistema susideda iš limfos, limfinių kapiliarų, limfagyslių, limfinių mazgų, blužnies, užkrūčio liaukos (čiobrialiaukės) bei migdolų (tonzilių). Limfmazgiai ir blužnis yra biologiniai kraujo filtrai. Blužnis pašalina iš kraujo pasenusius kraujo kūnelius, mikroorganizmus ar kitus svetimkūnius, o limfmazgiai atskiria bakterijas nuo limfos. Į blužnį ir limfmazgius patekę infekcijų sukėlėjai aktyvina ten esančias baltąsias kraujo ląsteles, kurios šiuos mikroorganizmus ir suardo.

Limfmazgiai

Limfmazgiai yra pupelės formos liaukos, išsibarstę po visą organizmą. Greta esantys limfmazgiai dažnai būna susitelkę į grupes, pavyzdžiui, kaklo limfmazgiai, pažastų ir kirkšnių limfmazgiai.

Limfagyslės ir limfa

Limfiniai mazgai tarpusavyje sujungti limfagyslėmis, kuriose cirkuliuoja limfa.

Limfa yra skaidrus sūrus organizmo skystis, pavalgius šiek tiek padrumstėja. Limfa susideda iš maistinių medžiagų, ląstelių apykaitos produktų bei specifinių baltųjų kraujo ląstelių – limfocitų ir jų gaminamų antikūnų, kurie saugo organizmą nuo infekcijų. Žmogaus organizme yra nuo 1 iki 2 litrų limfos

Limfocitai

Limfocitai yra baltųjų kraujo ląstelių (leukocitų) rūšis. Limfocitai gaminami kaulų čiulpuose. Subrendę jie patenka į kraujotaką ir pasiekia limfinę sistemą. Skiriamos trys limfocitų rūšys:

  • B limfocitai – subręsta kaulų čiulpuose. Susidūrę su organizmui svetima medžiaga, B limfocitai virsta plazminėmis ląstelėmis, kurios gamina antikūnus (specifinius baltymus). Šie antikūnai kovoja su bakterinėmis ar virusinėmis infekcijomis;
  • T limfocitai – susiformuoja kaulų čiulpuose ir subręsta užkrūčio liaukoje. T limfocitai skirstomi į TH ląsteles pagalbininkes, kurios padeda B limfocitams kovoti su infekcijomis, ir T citotoksines ląsteles, kurios naikina virusais užkrėstas bei vėžines organizmo ląsteles;
  • limfocitai – natūralieji žudikai arba NK ląstelės (angl. natural killers) – subręsta kaulų čiulpuose. Jie naikina pakitusias, užkrėstas virusais bei navikines ląsteles, taip pat išskiria cheminių medžiagų, kurios reguliuoja imuninės sistemos veiklą.

Limfoma išsivysto, kai limfocitai pradeda nevaldomai dalytis, ima kisti jų struktūra ir dydis. Pakitę limfocitai krauju gali nukeliauti į limfinius mazgus, blužnį, kaulų čiulpus ar kitus organus ir suformuoti juose vėžinius darinius arba auglius.

Limfomos rūšys

Piktybinės limfomos skirstomos į dvi pagrindines grupes: Hodžkino limfomą, kitaip dar vadinamą Hodžkino liga, ir ne Hodžkino limfomą. Ne Hodžkino limfoma yra dažnesnė, ji sudaro apie 90 proc. visų piktybinės limfomos atvejų.

Ne Hodžkino limfoma

Ne Hodžkino limfoma gali būti kilusi iš pakitusių B limfocitų, T limfocitų, retai – iš limfocitų – natūraliųjų žudikų. Ne Hodžkino limfomos porūšių yra per 30.

Ne Hodžkino limfoma

Ne Hodžkino limfoma gali būti kilusi iš B limfocitų, T limfocitų, retai – iš limfocitų – natūraliųjų žudikų arba NK ląstelių (angl. natural killers). Liga prasideda limfinėje sistemoje pakitus vienam ar keliems limfocitams. Skubėdami augti ir nevaldomai daugintis šie limfocitai gali suformuoti auglį.

Pagal ligos eigą ne Hodžkino limfomos skirstomos į vangias (lėtai augančias) ir agresyvias (greitai augančias).

Ne Hodžkino limfomos gali būti gydomos įvairiais būdais, bet dažniausiai pasirenkama chemoterapija, ir daugelis pacientų pasveiksta.

Lietuvoje kasmet diagnozuojama per 400 naujų ne Hodžkino limfomos atvejų. Lietuvos vėžio registro duomenimis mūsų šalyje 2011 m. nustatyta 420 naujų ne Hodžkino limfomos atvejų, iš jų 210 – moterims ir 210 – vyrams; sergamumo Hodžkino limfoma rodiklis (susirgimų skaičius 100 000 gyventojų per metus) 2011 m. buvo 13,9 (Europos rodiklis – 10,6; pasaulio – 7,8).

Kaip prasideda ne Hodžkino limfoma

Manoma, kad limfoma prasideda nuo vieno pakitusio B limfocito. Tikslios ne Hodžkino limfomos išsivystymo priežastys nėra žinomos, tačiau gali būti, kad tam tikri veiksniai pažeidžia kai kuriuos ląstelės genus, todėl ji pakinta. Specialūs genai (protoonkogenai) kontroliuoja ląstelės dauginimąsi, dalijimąsi, vystymąsi ir mirtį. Iš pakitusių protoonkogenų išauga onkogenai, kurie skatina ląstelę be perstojo dalytis ir padaro ją atsparią žūčiai. Jeigu tokiai pakitusiai ląstelei pavyksta išgyventi, ji gali ilgą laiką nekontroliuojamai daugintis, priauginti galybę nepilnaverčių ląstelių ir sukelti limfomą.

Ne Hodžkino limfomai priskiriama didelė grupė onkologinių limfinės sistemos ligų, kurių labai skirtingi simptomai, požymiai, eiga ir gydymas. Limfinio audinio yra daugelyje žmogaus kūno vietų, todėl ne Hodžkino limfoma gali atsirasti beveik bet kur ir išplisti beveik į visus organus. Dažniausiai navikinis procesas prasideda limfiniuose mazguose, kepenyse, blužnyje ar kaulų čiulpuose, rečiau – skrandyje, žarnyne, odoje, skydliaukėje ar smegenyse.

Ne Hodžkino limfomos rizikos veiksniai

Kodėl limfocitai pakinta ir išsivysto limfoma – mokslas dar negali paaiškinti, tačiau yra žinoma, kad riziką susirgti ne Hodžkino limfoma gali didinti šie veiksniai:

  • amžius – ne Hodžkino limfoma dažniausiai serga vyresni nei šešiasdešimties metų asmenys;
  • lytis – vyrai ne Hodžkino limfoma serga dažniau nei moterys;
  • bakterinės infekcijos – kai kurios ne Hodžkino limfomos siejamos su tam tikromis infekcijomis, pavyzdžiui, skrandžio gleivinėje randama Helicobacter pylori bakterija, kuria gali būti užsikrėtę apie 50–60 proc. Lietuvos gyventojų. Ši bakterija gali sukelti MALT (gleivinės limfoidinio audinio) limfomą;
  • virusinės infekcijos – kai kurias limfomas gali sukelti virusai, pavyzdžiui, Epšteino-Bar (Epstein–Barr virus) virusas siejamas su Berkito (Denis Parsons Burkitt) limfoma, taip pat su limfomomis, kurios išsivysto po organų persodinimo operacijų ir vyresnio amžiaus (60-90 metų) žmonėms; žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV) arba AIDS gali padidinti riziką susirgti ne Hodžkino limfoma, ypač agresyvia B ląstelių limfoma;
  • autoimuninės ligos – asmenims, sergantiems reumatoidiniu artritu, didesnė rizika susirgti kai kuriomis ne Hodžkino limfomomis. Prie rizikos veiksnių taip pat priskiriami vaistai imunosupresantai, kuriais slopinama organizmo imuninė sistema, pavyzdžiui, po kaulų čiulpų transplantacijos;
  • kai kurie vaistai, kuriais buvo gydytas kitos rūšies vėžys;
  • cheminių medžiagų, pavyzdžiui, benzolo ar pesticidų, poveikis;
  • genetinis polinkis.

Ne Hodžkino limfomos tipai ir potipiai

Pagal navikinių ląstelių kilmę, ligos eigą ir požymius ne Hodžkino limfomos skirstomos į keletą tipų ir apie 35 potipius, todėl visada labai svarbu nustatyti tikslią ligos diagnozę.

Pirmiausiai gydytojas onkologas nustato limfomos tipą, t. y. iš kurių ląstelių išsivystė limfoma:

  • B ląstelių limfoma (diagnozuojama apie 90 proc. pacientų),
  • T ląstelių limfoma (nustatoma apie 10 proc. pacientų),
  • NK ląstelių limfoma (pasitaiko mažiau nei 1 proc. pacientų).

Nustačius ne Hodžkino limfomos ląstelių tipą (kilmę ir agresyvumą) būtina nustatyti ir jos potipį, nes skirtingos limfomos gali plisti į skirtingus organus ir sukelti skirtingus simptomus, todėl joms turi būti taikomi skirtingi gydymo metodai.

Dažniausiai pasitaikantys B ląstelių limfomos potipiai:

  • difuzinė didelių B ląstelių limfoma;
  • folikulinė limfoma;
  • mantijos ląstelių limfoma;
  • smulkių limfocitų limfoma;
  • tarpuplaučio didelių B ląstelių limfoma;
  • blužnies marginalinės zonos B ląstelių limfoma;
  • ekstranodalinė marginalinės zonos B ląstelių limfoma (MALT limfoma);
  • Berkito (Burkitt) limfoma.

Dažniausiai pasitaikantys T ir NK ląstelių limfomos potipiai:

  • pirminė odos anaplastinė didelių ląstelių limfoma;
  • pirminė sisteminė anaplastinė didelių ląstelių limfoma;
  • periferinė T ląstelių limfoma, nepatikslinta;
  • angioimunoblastinė T ląstelių limfoma;
  • ekstranodalinė T ir (ar) NK ląstelių limfoma, nosies ir nosies tipo;
  • enteropatinio tipo T ląstelių limfoma.

Taip pat nustatoma, ar limfoma yra vangios eigos, ar agresyvi. Suaugusiems žmonėms vangios ir agresyvios limfomos atvejų nustatoma maždaug vienodai. Vaikai dažniau serga agresyvios eigos ne Hodžkino limfoma.

  • Vangios eigos ne Hodžkino limfoma. Vangi limfoma auga labai lėtai. Nustačius diagnozę gydymo ne visada prireikia. Dažniausiai laikomasi „stebėk ir lauk” taktikos. Gydymas skiriamas tik tuo atveju, jeigu atsiranda simptomų arba liga paūmėja. Gydymas dažniausiai būna sėkmingas, tačiau ne Hodžkino limfoma linkusi po keleto mėnesių ar metų sugrįžti. Tokiu atveju gydymas atnaujinamas.
  • Agresyvios eigos ne Hodžkino limfoma. Agresyvios ne Hodžkino limfomos vystosi greičiau. Nustačius diagnozę dažniausiai prireikia skubaus gydymo. Daugelis agresyvių ne Hodžkino limfomų yra pagydomos.
  • Kai kurios limfomos, pavyzdžiui, mantijos limfoma, nepriskiriamos nė vienai iš šių grupių, nes jos turi ir vangios, ir agresyvios limfomos savybių.

Ne Hodžkino limfomos simptomai ir požymiai

Bene dažniausias prasidedančios ligos požymis – patinę limfiniai mazgai (limfadenopatija). Paprastai pirmiausiai padidėja vienos kaklo pusės, pažasties ar kirkšnies limfiniai mazgai. Patinę limfmazgiai neskausmingi, didėja iš lėto. Tiesa, kartais limfmazgius gali ir skaudėti. Jei pradinėse ligos stadijose pažeidžiami krūtinės ar pilvo srities limfiniai mazgai, tinimo galima ir nepastebėti.

Jeigu patino vienas ar keli limfmazgiai, iš anksto nereikėtų per daug baimintis, nes dažniausiai tinimą sukelia infekcijos. Limfomą galima įtarti tik tuo atveju, jeigu nėra jokių limfmazgių tinimą sukėlusios infekcijos požymių arba limfmazgių tinimas neatslūgsta pora savaičių ar dar ilgiau.

Ne Hodžkino limfomos simptomai ir požymiai gali pasireikšti labai įvairiai, ir juos paprastai jaučia daugelis sergančiųjų, tačiau kai kuriais atvejais (folikulinės limfomos, smulkių limfocitų limfomos, marginalinės zonos limfomos) pacientai gali nejausti jokių simptomų. Specifinių limfomos simptomų yra tik keletas, todėl nustatyti ligos diagnozę neretai ypač sudėtinga. Ne Hodžkino limfomos simptomai priklauso nuo to, kur prasidėjo onkologinis procesas ir kuriuos organus vėžys pažeidė.

Bendrieji ne Hodžkino limfomos simptomai ir požymiai:

  • patinę pilvo, kirkšnių, kaklo, pažastų limfmazgiai;
  • padidėjusi blužnis ir (ar) kepenys;
  • karščiavimas, be aiškios priežasties prasidedantis ir praeina;
  • svorio netekimas per trumpą laiką;
  • naktinis prakaitavimas ir šaltkrėtis;
  • nuovargis.

Ne Hodžkino limfomos kaulų čiulpuose simptomai ir požymiai

Kai kuriems pacientams ne Hodžkino limfoma gali išplisti į kaulų čiulpus. Limfomai kaulų čiulpuose būdingi šie pagrindiniai simptomai:

  • mažakraujystė (anemija), dusulys, nuovargis – sumažėjus raudonųjų kraujo kūnelių kiekiui;
  • nusilpęs imunitetas – sumažėjus baltųjų kraujo ląstelių gamybai;
  • kraujavimas iš nosies, itin kraujingos mėnesinės ar smulkios kraujosruvos odoje – sumažėjus kraujo plokštelių gamybai.

Pirminės smegenų limfomos simptomai ir požymiai

Limfoma, kuri kyla smegenyse, vadinama pirmine smegenų limfoma arba pirmine centrinės nervų sistemos limfoma. Ši limfomos rūšis pasitaiko labai retai. Limfomai išsivysčius smegenyse gali varginti galvos skausmas, traukuliai, trikti mąstymas, valingi rankų ir kojų judesiai, pasireikšti asmenybės pokyčių.

Kartais į galvos smegenis gali išplisti agresyvios limfomos. Šių limfomų simptomai panašūs į pirminės smegenų limfomos simptomus.

Ne Hodžkino limfomos tyrimai ir diagnostika

Ne Hodžkino limfomos diagnozę ir navikinio proceso išplitimą organizme padeda nustatyti įvairūs tyrimai. Remiantis tyrimais taip pat galima parinkti efektyviausią gydymo taktiką.

Prieš paskirdamas instrumentinius tyrimus, gydytojas onkologas pirmiausiai surenka medicininę ligos istoriją (anamnezę) – nuodugniai apklausia pacientą apie ligos pradžią, trukmę ir simptomus. Po to atlieka fizinį ištyrimą – čiuopia limfinius mazgus, kepenis, blužnį. Jei įtaria ne Hodžkino limfomą, rekomenduoja pacientui atlikti biopsiją, laboratorinius kraujo tyrimus ir vaizdinimo tyrimus.

  • Biopsija. Jeigu įtariama limfoma, audinio gabalėlis dažniausiai imamas iš kaklo, pažasties ar kirkšnies limfmazgio. Jei įtariamas kuris nors ne Hodžkino limfomos potipis, gali būti atliekama odos biopsija. Audinio gabalėlis arba bioptatas tiriamas mikroskopu. Biopsija yra vienintelis tyrimas, kuris patvirtina limfomos diagnozę.
  • Kompiuterinės tomografijos tyrimas (KT). Tai radiologinis tyrimo metodas. Naudojant KT galima pamatyti įvairius pakitimus (padidėjusius limfmazgius ir auglius) ir išmatuoti naviko dydį. Kompiuterinė krūtinės, pilvo ir dubens srities tomografija padeda nustatyti ne Hodžkino limfomos išplitimą į plaučius, limfmazgius ir kepenis.
  • Pozitronų emisijos tomografija (PET). Šis tyrimas yra vienas iš naujausių radiologinės diagnostikos metodų, taikomų onkologijoje. PET padeda nustatyti biocheminius pakitimus, greičiau aptikti naviką ar limfomą, pamatyti metastazes, pasirinkti optimaliausią gydymo metodą ar apsispręsti dėl naviko šalinimo operacijos. Jungtinė (integruota) PET ir KT technologija leidžia pamatyti, kurioje anatominėje organizmo virtoje vyksta biocheminiai pokyčiai, kiek energijos sunaudoja navikiniai ir kiek – sveiki audiniai.
  • Kaulų čiulpų aspiracija ir biopsija. Kaulų čiulpai užpildo kaulo ertmę. Jie sudaryti iš kietosios ir skystosios dalių. Atliekant kaulų čiulpų aspiraciją plona adata ištraukiamas kaulų čiulpų skysčio mėginys. Atliekant biopsiją paimamas nedidelis gabalėlis kaulo. Mėginiai tiriami laboratorijoje. Šie tyrimai reikalingi ligos diagnozei patvirtinti ir nustatyti, ar limfoma neišplitusi į kaulų čiulpus.
  • Molekuliniai tyrimai. Šie tyrimai atliekami siekiant nustatyti, ar limfomos ląstelėse yra specifiškai pakitusių genų, baltymų, chromosomų ar kitų veiksnių, būdingų ne Hodžkino limfomai.

Jeigu atlikus visus tyrimus ne Hodžkino limfomos diagnozė patvirtinama, labai svarbu nustatyti ligos stadiją.

Ne Hodžkino limfomos stadijos

Nustatant ne Hodžkino limfomos stadiją atsižvelgiama į tai, kiek ir kuriose kūno vietose yra pažeistų limfmazgių, ar limfoma išplitusi į kitus limfinius mazgius, taip pat ar limfoma iš limfinės sistemos išplitusi į kitus organus. Pagal vėžinių ląstelių išplitimą skiriamos 4 limfomos stadijos.

Ne Hodžkino limfomos gydymas

Pagrindiniai ne Hodžkino limfomos gydymo būdai yra chemoterapija, radioterapija ir biologinė terapija (imunoterapija). Rečiau taikomas chirurginis gydymas ir didelių dozių chemoterapija su kamieninių kraujo ląstelių persodinimu. Gydymo taktikos parinkimas priklauso nuo limfomos tipo, stadijos (išplitimo), ligonio amžiaus, bendros sveikatos būklės bei nuo to, kuriuos organus limfoma yra pažeidusi.

Ne Hodžkino limfomos prognozė priklauso nuo daugelio veiksnių: limfomos tipo ir stadijos, vangaus ar agresyvaus naviko augimo, ligos atsako į gydymą. Ankstyvos stadijos ne Hodžkino limfoma gydoma lengviau, bet ir pažengusios ligos prognozė yra gera. Agresyvi ne Hodžkino limfoma vystosi greitai, tačiau ji kur kas jautresnė chemoterapijai nei vangi limfoma.

„Stebėk ir lauk“ metodas

Paciento stebėsena taip pat laikoma vienu iš gydymo būdų. Vangios eigos ne Hodžkino limfoma auga lėtai, ji beveik nesukelia simptomų ir nepažeidžia kitų organų, todėl pradinėse ligos stadijose gydymo ne visada prireikia. Stebimiems pacientams reguliariai atliekami įvairūs laboratoriniai ir vaizdinimo tyrimai. Gydymas skiriamas tik tuo atveju, jeigu atsiranda simptomų arba liga paūmėja. Tyrimai rodo, kad pacientų, kuriems taikytas tik aktyvus stebėjimas, ir pacientų, kuriems liga pradėta gydyti nesant simptomų, išgyvenamumo rodikliai nesiskiria.

Chemoterapija

Chemoterapiniam ne Hodžkino limfomos gydymui naudojami priešvėžiniai vaistai, kurie žudo navikines ląsteles arba stabdo jų dauginimąsi limfiniuose mazguose, kituose limfinės sistemos organuose ir kaulų čiulpuose. Pažengusios stadijos ne Hodžkino limfoma dažniausiai gydoma intravenine chemoterapija – vaistai leidžiami pacientui į veną. Gydymo kursas trunka keletą mėnesių. Gydymui paprastai naudojamas kelių vaistų derinys. Vaistų parinkimas, chemoterapijos kurso trukmė ir chemoterapijos intensyvumas priklauso nuo limfomos tipo ir stadijos. Dažniausiai naudojamas chemoterapinių vaistų derinys vadinamas CHOP. Jis susideda iš ciklofosfamido, doksorubicino, vinkristino ir prednizolono.

Monokloninių antikūnų arba biologinė terapija

Šis gydymo būdas kartais derinama su chemoterapija. Monokloniniai antikūnai yra maži baltymai, kurie prisitvirtina prie pakitusių limfocitų, todėl nežaloja sveikų žmogaus ląstelių. Prisitvirtinęs antikūnas piktybinę ląstelę nužudo arba padaro ją jautresnę chemoterapijai.

Spindulinės terapija

Spindulinis gydymas dažniausiai taikoma po chemoterapijos arba abi procedūros atliekamos kartu. Procedūrų eiliškumas priklauso nuo ne Hodžkino limfomos potipio. Paprastai spinduline terapija gydoma neišplitusi limfoma ir storesni nei 10 cm limfmazgių navikai. Spindulinis gydymas gali būti skiriamas ir skausmui mažinti.

Kamieninių ląstelių persodinimas (transplantacija)

Kamieninių ląstelių transplantacija atliekama tais atvejais, jei liga sugrįžta arba priešinasi klasikiniam gydymui. Ligoniui dažniausiai persodinamos jo paties kamieninės ląstelės, toks būdas vadinamas autologiniu persodinimu. Alogeninė arba donoro (identiško dvynio, giminingo arba negiminingo donoro) kamieninių ląstelių transplantacija ne Hodžkino limfoma sergantiems asmenims taikoma palyginti retai.

Chirurginis gydymas

Chirurginis gydymas taikomas palyginti retai, kai būtina šalinti limfomos pažeistą organą (pavyzdžiui, blužnį) arba jo dalį, taip pat siekiant sumažinti naviko tūrį prieš chemoterapiją.

Gydymo šalutinio poveikio mažinimas

Limfomos gydymas dažnai sukelia šalutinį poveikį. Pacientą prižiūrinčios medikų komandos tikslas – padėti išvengti nepageidaujamų reakcijų arba jas suvaldyti. Tokia pagalba vadinama palaikomąja arba paliatyvia priežiūra ir yra svarbi gydymo plano dalis nepriklausomai nuo ligos stadijos. Dažnai pacientams vienu metu taikomas dvejopas gydymas – nuo limfomos ir nuo gydymo sukeltų šalutinių padarinių. Toks gydymas daugeliui pacientų palengvina simptomus ir pagerina gyvenimo kokybę.

Chemoterapijos šalutinis poveikis priklauso nuo individualių paciento savybių, gydymui naudojamo vaisto ir jo dozės bei gydymo trukmės. Dažniausiai chemoterapija sukelia nuovargį, laikiną kraujo ląstelių kiekio sumažėjimą, pykinimą ir vėmimą, plaukų slinkimą, apetito stoką, vidurių užkietėjimą ar viduriavimą, bėrimą, gali pažeisti nervinį audinį ir pakenkti širdies darbui, padidinti riziką sirgti infekcijomis.

Spindulinės terapijos šalutinis poveikis gali pasireikšti nuovargiu ir nesmarkiomis odos reakcijomis. Pasibaigus gydymui daugelis šalutinių reiškinių ilgainiui išnyksta, tačiau kai kuriais atvejais spindulinio gydymo poveikis gali išlikti ilgam, pavyzdžiui, švitinimas dubens srityje gali sukelti nevaisingumą, todėl pacientui dar iki gydymo pradžios reikėtų aptarti su gydytoju lytinių ląstelių išsaugojimo galimybes.

Šalutiniams reiškiniams mažinti gali būti taikomas simptominis gydymas. Pavyzdžiui, vėmimą ir pykinimą galima slopinti ondansetronu, granisetronu, deksametazonu, domperidonu; jei dėl pablogėjusio apetito ligonis netenka daugiau nei 10 proc. svorio, jam gali būti skiriamas papildomas maitinimas: maisto komponentai (gliukozė, amino rūgštys, lipidai, vitaminai, mineralai) per kateterį leidžiami į veną (parenterinis maitinimas) arba per zondą – tiesiai į virškinamąjį traktą (enterinis maitinimas). Jeigu dėl trombocitų stokos sutrinka kraujo krešėjimas arba dėl eritrocitų trūkumo išsivysto mažakraujystė, gali padėti kraujo arba trombocitų masės perpylimai.

Gyvenimas baigus gydymą

Pabaigus ne Hodžkino limfomos gydymą pacientui sudaromas ilgalaikis sveikatos patikrų planas. Į šį planą įtraukiamos gydytojo onkologo konsultacijos ir kontroliniai tyrimai, pagal kuriuos keletą metų stebima ligą įveikusio paciento sveikatos būklė. Planinės sveikatos patikros ir tyrimai padeda laiku diagnozuoti galimą ligos sugrįžimą (recidyvą) ir vėlyvas gydymo komplikacijas.

Pagijusio paciento stebėsena ir tyrimai atliekami ligoninėje. Kaip dažnai reikės tikrintis sveikatą ir kuriuos tyrimus atlikti – priklauso nuo buvusios limfomos tipo.

Agresyvia ne Hodžkino limfoma sirgusiems asmenims rekomenduojama trejus metus po gydymo reguliariai tikrintis ligoninėje. Daugelis agresyvių limfomų po penkerių metų retai kada atsinaujina, todėl maždaug tuo laiku reguliarias sveikatos patikras galima nutraukti.

Asmenims, išgijusiems nuo vangios ne Hodžkino limfomos, reguliariai tikrintis reikėtų visą gyvenimą. Fizinis ištyrimas, kraujo ir vaizdinimo tyrimai ligoninėje jiems turėtų būti atliekami kasmet po 2–4 kartus.

Hodžkino limfoma

Hodžkino limfoma dažniausiai išsivysto iš pakitusių B limfocitų. Hodžkino limfomą nuo kitų limfomų beveik visada galima atskirti pagal navike randamas dideles RS, kitaip Ryd-Sternbergo (Reed-Sternberg) ląsteles. Hodžkino limfoma skirstoma į 5 porūšius.

Hodžkino limfoma

Hodžkino limfoma vadinamas limfinės sistemos vėžys, kuris pažeidžia limfinės sistemos ląsteles – B limfocitus. Ligą pirmasis 1832 m. aprašė anglų gydytojas patologas Tomas Hodžkinas (Thomas Hodgkin). Vėžys išsivysto, kai pakinta B limfocitų struktūra, dydis ir jie pradeda nevaldomai dalytis. Nors Hodžkino limfoma gali susirgti bet kurio amžiaus žmogus, liga dažniausiai pasirenka jaunus, 20–40 metų asmenis. Laiku pradėjus gydymą dauguma ligonių visiškai pasveiksta. Hodžkino limfoma dažniausiai gydoma chemoterapija, rečiau – spindulinė terapija, kartais atliekamas kamieninių kraujo ląstelių persodinimas.

Kaip prasideda Hodžkino limfoma

Manoma, kad limfoma prasideda nuo vieno pakitusio B limfocito. Tikslios Hodžkino limfomos išsivystymo priežastys nėra žinomos, tačiau gali būti, kad tam tikri veiksniai pažeidžia ar pakeičia kai kuriuos ląstelės genus, todėl ji pakinta. Specialūs genai, vadinami protoonkogenais, kontroliuoja ląstelės dauginimąsi, dalijimąsi, vystymąsi ir mirtį. Pakitus protoonkogenams susidaro onkogenai, kurie skatina ląstelę be perstojo dalytis ir padaro ją atsparią žūčiai. Jeigu tokiai pakitusiai ląstelei pavyksta išgyventi, ji gali ilgai ir nekontroliuojamai daugintis, paleisti į kraują daugybę nepilnaverčių ląstelių ir sukelti limfomą.

Hodžkino limfoma nėra genetiškai paveldima ar šeiminė liga, bet jeigu ja serga vienas iš identiškų dvynių, antrajam rizika susirgti ta pačia liga šiek tiek padidėja.

Sergant Hodžkino liga pakitusių B limfocitų masė didėja, kaupiasi limfiniuose mazguose, kol susiformuoja augliai. Dalis piktybinių B limfocitų gali pasklisti po visą limfinę sistemą, todėl gali padidėti blužnis ir daugelis limfinių mazgų įvairiose kūno vietose.

Hodžkino limfoma nėra labai paplitusi, tačiau ja serga ir vaikai, ir suaugusieji. Daugeliu atvejų liga pradeda reikštis nuo 20-ųjų iki 25-ųjų gyvenimo metų ir perkopus 70-uosius. Tai viena iš nedaugelio vėžinių ligų, kai didžiausias sergamumo rodiklis nustatomas tarp jaunų suaugusių žmonių. Vyrai serga dažniau nei moterys.

Lietuvos vėžio registro duomenimis mūsų šalyje 2011 m. nustatyti 55 nauji Hodžkino limfomos atvejai, iš jų 32 – moterims ir 23 – vyrams; sergamumo Hodžkino limfoma rodiklis (susirgimų skaičius 100 000 gyventojų per metus) 2011 m. buvo 1,8 (Europos rodiklis – 1,7; pasaulio – 1,6). Vidutiniškai Lietuvoje kasmet diagnozuojama 60–80 naujų Hodžkino ligos atvejų.

Hodžkino limfomos rizikos veiksniai

Priežastys, dėl kurių limfocitai pakinta ir pradeda nekontroliuojamai dalytis, dar neišaiškintos, tačiau žinomi tam tikri veiksniai, kurie galimai didina riziką susirgti Hodžkino liga:

  • amžius – dažniau suserga 15–40 metų ir vyresni nei 55 metų asmenys;
  • lytis – vyrams šiek tiek didesnė rizika susirgti Hodžkino limfoma nei moterims, tačiau yra specifinių ligos potipių, pavyzdžiui, mazginės sklerozės limfoma, kuri būdingesnė moterims;
  • šeiminis polinkis – rizika susirgti limfoma šiek tiek didesnė, jeigu šia liga serga brolis ar sesuo, ir ypač išauga, jeigu serga identiškas dvynys;
  • infekcijos – žmogaus imunodeficito virusas, Epšteino-Bar virusas, kai kurios bakterinės infekcijos.

Nors tam tikri virusai ir bakterijos gali turėti įtakos limfomos atsiradimui, tačiau nėra įrodymų, kad Hodžkino limfoma užkrečiama. Tiesioginiai kontaktai su šia vėžio rūšimi sergančiu asmeniu nedidina rizikos susirgti Hodžkino liga.

Hodžkino limfomos simptomai ir požymiai

Bene dažniausias prasidedančios ligos požymis – patinę limfiniai mazgai (limfadenopatija). Paprastai pirmiausia padidėja vienos kaklo pusės limfmazgiai (60-70 proc. atvejų), pažasties (15-20 proc. atvejų) ar kirkšnies limfiniai mazgai (15-20 proc. atvejų). Patinę limfmazgiai yra neskausmingi, didėja iš lėto. Jei pradinėse ligos stadijose pažeidžiami krūtinės ar pilvo srities limfiniai mazgai, tinimo galima ir nepastebėti.

Jeigu patino vienas ar keli limfmazgiai, iš anksto nereikėtų per daug baimintis, nes dažniausiai tinimą sukelia infekcijos. Limfomą galima įtarti tik tuo atveju, jei nenustatyta jokių limfmazgių tinimą sukeliančių infekcijų arba limfmazgių tinimas neatslūgsta pora savaičių ar dar ilgiau.

Maždaug 25 proc. pacientų būdingi bendrieji ligos simptomai:

  • gausus naktinis prakaitavimas;
  • karščiavimas be aiškios priežasties;
  • svorio netekimas per trumpą laiką;
  • nuovargis ir bendras silpnumas;
  • mažakraujystė;
  • viso kūno niežulys, kuris gali sustiprėti išgėrus alkoholio;
  • pykinimas, pilvo ir limfinių mazgų skausmas išgėrus alkoholio.

Hodžkino limfomai progresuojant sveikata gali suprastėti. Didėdami navikai gali spausti gretimus audinius ar organus ir sukelti dar kitokių simptomų, pavyzdžiui:

  • kosulį ir dusulį – jei padidėję krūtinės limfmazgiai ima spausti trachėją ir plaučius;
  • skausmą – jei navikai spaudžia gretimus nervus;
  • rankų ir kojų tinimą – jei navikas trukdo nutekėti audinių skysčiui;
  • geltą (odos ir akių geltimą) – jei navikas trukdo tulžies nutekėjimui iš kepenų.

Labai retai, maždaug 5 proc. pacientų, Hodžkino limfoma išsivysto kaulų čiulpuose. Limfomai kaulų čiulpuose būdingi šie pagrindiniai simptomai:

  • mažakraujystė (anemija) – sumažėjus raudonųjų kraujo kūnelių;
  • nusilpęs imunitetas – sumažėjus baltųjų kraujo ląstelių;
  • kraujavimas iš nosies, itin kraujingos mėnesinės ar smulkios kraujosruvos odoje – sumažėjus kraujo plokštelių gamybai.

Hodžkino limfomos tyrimai ir diagnostika

Hodžkino ligą diagnozuoti padeda laboratoriniai ir vaizdinimo tyrimai.

  • Apklausa, apžiūra ir apčiuopa. Gydytojas iš pradžių nuodugniai apklausia pacientą apie ligos trukmę ir simptomus, apžiūri, ar nėra padidėjusių limfinių mazgų, apčiuopia blužnį.
  • Limfmazgių biopsija. Hodžkino limfomos, kaip ir daugelio kitų onkologinių ligų, diagnozę neginčijamai patvirtina tik navikinio audinio biopsijos tyrimas. Pažeisto audinio gabalėlis (bioptatas), paprastai iš kaklo, pažasties ar kirkšnies limfmazgio, tiriamas mikroskopu. Bioptate dažniausiai randama Hodžkino limfomai būdingų Ryd-Sternbergo (Reed-Sternberg) ląstelių (ląstelės pavadintos pagal jas atradusių gydytojų Dorothy Reed Mendenhall ir Carl Sternberg pavardes). Tai patvirtina ligos diagnozę, o Ryd-Sternbergo ląstelių struktūros ypatumai padeda nustatyti tikslų Hodžkino limfomos tipą.
  • Bendras kraujo tyrimas. Nustatomas bendras kraujo ląstelių skaičius, įvairių tipų baltųjų kraujo ląstelių santykis ir eritrocitų nusėdimo greitis.
  • Biocheminis kraujo tyrimas. Pagal tam tikrų medžiagų (šlapimo rūgšties, kepenų fermentų, baltymų) koncentraciją nustatomi kepenų ir inkstų funkcijų sutrikimai.
  • Kompiuterinės tomografijos tyrimas (KT). Šis neinvazinis radiologinis tyrimas padeda gydytojams virtualiai (kompiuterio ekrane) pamatyti vidaus organus ir kitas organizmo struktūras arba naviko vietą ir išmatuoti naviko dydį. Jeigu reikia nustatyti Hodžkino limfomos išplitimą į kitus organu, dažniausiai atliekama krūtinės, pilvo ir dubens organų KT.
  • Pozitronų emisijos tomografija (PET). Šis neinvazinis radiologinis tyrimas padeda nustatyti Hodžkino ligos stadiją ir įvertinti limfomos atsaką į gydymą.
  • Plaučių ir širdies tyrimai atliekami tuo atveju, jei yra rizika, kad tam tikri chemoterapiniai vaistai gali pažeisti šių organų funkcijas.
  • Kaulų čiulpų aspiracija ir biopsija. Kaulų čiulpai užpildo kaulų centrinę dalį. Jie sudaryti iš kietosios ir skystosios dalių. Atliekant kaulų čiulpų aspiraciją plona adata paimamas kaulų čiulpų skysčio mėginys. Biopsijos tikslas – paimti nedidelį audinio gabalėlį. Dažniausiai šie tyrimai atliekami kartu. Bioptatai vėliau yra tiriami mikroskopu. Hodžkino limfoma gali išplisti į kaulų čiulpus, todėl jų aspiracija ir biopsija yra svarbios ne tik ligos diagnozei patvirtinti, bet ir ligos stadijai nustatyti.

Atlikus visus diagnostinius tyrimus, jei vėžio diagnozė patvirtinama, svarbu tiksliai nustatyti Hodžkino limfomos tipą ir stadiją.

Hodžkino limfomos tipai ir potipiai

Pasaulinė sveikatos organizacija Hodžkino limfomą skirsto į du tipus: klasikinę ir mazginę limfocitų dominavimo. Klasikinė Hodžkino limfoma savo ruožtu dar skirstoma į keturis potipius:

  • mazginės sklerozės;
  • mišrių ląstelių;
  • limfocitų neturinti;
  • turtinga limfocitų.

Hodžkino limfomos stadijos

Nustatant Hodžkino limfomos stadiją atsižvelgiama į tai, kiek ir kuriose kūno vietose yra pažeistų limfmazgių, taip pat ar limfoma išplitusi į kitus organus. Pagal vėžinių ląstelių išplitimą skiriamos 4 limfomos stadijos.

Žinodamas tikslią Hodžkino limfomos stadiją, gydytojas gali parinkti ligoniui tinkamiausią gydymo taktiką.

Hodžkino limfomos gydymas

Dauguma pacientų, kurie serga klasikine I ar II stadijos Hodžkino limfoma, yra gydomi chemoterapija ir spinduline terapija, nukreipta atrankiai į pažeistų limfinių mazgų sritį.

Nedidelei daliai pacientų, kuriems diagnozuota I ar II stadijos limfoma, gali būti taikomas trumpas chemoterapijos kursas kartu su spinduliniu gydymu arba be jo. Tokią gydymo taktiką reikėtų detaliai aptarti su gydančiuoju gydytoju.

III a IV stadijos Hodžkino limfomos taip pat pirmiausia gydomos chemoterapija, nors papildomai gali būti taikomas ir spindulinis gydymas, ypač siekiant sumažinti labai padidėjusius limfinius mazgus.

Tikslus gydymo planas parenkamas atsižvelgiant į:

  • Hodžkino limfomos stadiją;
  • ar pacientui pasireiškia B tipo simptomų (karščiavimas, naktinis prakaitavimas ir svorio netekimas);
  • tyrimų rezultatus;
  • Hodžkino limfomos tipą;
  • paciento bendrą sveikatos būklę, fizinį pajėgumą ir amžių.

Chemoterapija 

Chemoterapiniam Hodžkino limfomos gydymui dažniausiai naudojamas kelių priešvėžinių vaistų derinys. Chemoterapiniai vaistai paprastai lašinami į veną. Gydymo kursas trunka keletą mėnesių. Vaistų parinkimas ir chemoterapijos kurso trukmė priklauso nuo Hodžkino limfomos tipo ir stadijos.

Spindulinė terapija

Spinduline terapija gali būti gydoma ankstyvų stadijų Hodžkino limfoma. Šį gydymo būdą galima taikyti kartu su chemoterapija.

Kamieninių kraujo ląstelių persodinimas

Hodžkino limfoma sergantiems ligoniams kamieninių ląstelių persodinimo prireikia retai, nes liga lengvai pasiduoda chemoterapiniam ir spinduliniam gydymui. Kamieninių ląstelių transplantacija atliekama tais atvejais, jei liga sugrįžta arba priešinasi klasikiniam gydymui. Kamieninių ląstelių persodinimas – tai galimybė pasiekti visišką ligos remisiją.

Ligoniui dažniausiai persodinamos jo paties kamieninės ląstelės, toks būdas vadinamas autologiniu persodinimu. Alogeninė arba donoro (identiško dvynio, giminingo arba negiminingo donoro) kamieninių ląstelių transplantacija Hodžkino limfoma sergantiems asmenims taikoma palyginti retai dėl galimų komplikacijų.

Šalutinio poveikio mažinimas

Gydymo šalutinio poveikio kontrolė yra labai svarbi kiekvieno gydymo plano dalis. Chemoterapijos šalutinis poveikis yra individualus kiekvienam pacientui ir priklauso nuo chemoterapijos dozės, pasirinkto vaisto ar vaistų kombinacijos bei individualių pacientų savybių – amžiaus ir bendros sveikatos būklės. Dažniausiai pasireiškia laikinas plaukų slinkimas, nuovargis, apetito stoka, pykinimas ir vėmimas, viduriavimas, sutrinka inkstų ir kepenų funkcijos, sumažėja atsparumas infekcijoms, pakinta skonio jutimas. Retesniais atvejais gali varginti raumenų ar nervų skausmai.

Šalutiniams reiškiniams mažinti taikomas simptominis gydymas. Pavyzdžiui:

  • vėmimą ir pykinimą padeda nuslopinti ondansetronas, granisetronas, deksametazonas, domperidonas;
  • jeigu dėl pablogėjusio apetito ligonis netenka daugiau nei 10 proc. svorio, jam gali būti skiriamas papildomas maitinimas: maisto komponentai (gliukozė, amino rūgštys, lipidai, vitaminai, mineralai) per kateterį leidžiami į veną (parenterinis maitinimas) arba per zondą – tiesiai į virškinamąjį traktą (enterinis maitinimas);
  • jeigu dėl trombocitų stokos sutrinka kraujo krešėjimas arba dėl eritrocitų trūkumo išsivysto mažakraujystė, gali padėti kraujo arba trombocitų masės perpylimai.

Pacientui labai svarbi ne tik fizinė, bet ir psichologinė pagalba. Tai ir artimųjų bei draugų palaikymas, sergančiųjų onkologine liga paramos grupės, psichologo konsultacijos.

Prognozė

Hodžkino limfoma yra viena iš geriausiai pagydomų vėžio rūšių. Skirtingai nei kitus piktybinius navikus, Hodžkino limfomą dažnai galima pagydyti net ir tais atvejais, jei pirminis gydymas nepavyko.

Kiekvienas onkologinės ligos atvejis yra unikalus. Net ir tos pačios rūšies vėžys vieniems pacientams gali progresuoti lėtai, kitiems – itin sparčiai. Ligos prognozė labiausiai priklauso nuo individualių paciento savybių.

Gyvenimas pasibaigus gydymui

Baigus Hodžkino limfomos gydymą pacientui sudaromas ilgalaikis sveikatos patikrų planas. Į šį planą įtraukiamos gydytojo onkologo konsultacijos ir kontroliniai tyrimai, pagal kuriuos keletą metų galima stebėti ligą įveikusio paciento sveikatos būklę. Planinės sveikatos patikros ir tyrimai padeda laiku diagnozuoti galimą ligos sugrįžimą (recidyvą) ir vėlyvas gydymo komplikacijas.

Pagijusio paciento stebėsena ir tyrimai atliekami ne poliklinikoje, o ligoninėje. Kaip dažnai reikės tikrintis sveikatą ir kuriuos tyrimus atlikti – priklauso nuo buvusios limfomos išplitimo ir gydymo taktikos. Dažniausiai kartojami visi įprastiniai tyrimai: kompiuterinė tomografija ar pozitronų emisijos tomografija, kaulų čiulpų biopsija, kraujo tyrimai.

Pirmus dvejus metus po Hodžkino limfomos gydymo rekomenduojama tikrintis sveikatą ligoninėje kas 6 mėnesius, nes tuo laiku ligos atkryčio (recidyvo) tikimybė yra didžiausia. Vėliau pakanka vieno apsilankymo per metus.

Pacientams, kuriems buvo taikytas kaklo ar krūtinės spindulinis gydymas, būtina reguliariai tikrintis, ar nepakito skydliaukės funkcijos. Visiems Hodžkino limfoma sirgusiems asmenims būtina kasmet skiepytis nuo gripo, taip pat rekomenduojama kas 5–7 metus skiepytis nuo pneumonijos.

Limfomos simptomai ir požymiai

Bendrieji limfomos simptomai ir požymiai iš pradžių labai panašūs į virusinių ar peršalimo ligų simptomus, todėl diagnozė retsykiais užtrunka. Tačiau virusinės ar peršalimo ligos po kurio laiko praeina, o limfomos simptomai išlieka ilgam. Dažniausiai pasireiškiantis limfomos simptomas – padidėję, bet neskausmingi kaklo ar pažastų limfmazgiai, kai kada – kirkšnių ar dubens srities limfmazgiai. Pradinėse ligos stadijose limfmazgių tinimo, ypač vidaus organuose, galima ir nepastebėti.

Jeigu patinę limfmazgiai ilgesnį laiką neatslūgsta, būtinai kreipkitės į gydytoją.

Limfomai taip pat būdingi šie simptomai: kojų ir kulkšnių tinimas, pilvo pūtimas ir spazmai, naktinis prakaitavimas, apetito netekimas ir svorio kritimas, šaltkrėtis, neįprastas kūno niežulys, nuovargis ir silpnumas, nuolatinis kosulys, dusulys, galvos skausmas.

Pradinėse ligos stadijose simptomai paprastai neskausmingi. Jie paaštrėja vėliau, kai padidėję limfmazgiai ima spausti stuburo nervus, slankstelius ar kitus organus; kai kada limfmazgiai paskausta išgėrus alkoholio.

Limfomos rizikos veiksniai

Daugelio onkologinių ligų, tarp jų ir limfomos, atsiradimo priežastys dar neišaiškintos, tačiau mokslininkams pavyko nustatyti tam tikrus rizikos veiksnius, kurie, panašu, turi įtakos ligos atsiradimui, tačiau į klausimą „kodėl?“ atsakymo dar nėra. Limfoma labiau paplitusi išsivysčiusiose šalyse, dažniau serga aukštesnio ekonominio ir socialinio sluoksnio gyventojai.

Galimi bendrieji limfomos rizikos veiksniai:

  • amžius: ne Hodžkino limfoma dažniau išsivysto 60-mečiams ir vyresniems, Hodžkino limfoma – apie 20-uosius gyvenimo metus ir peržengus 55-uosius;
  • kai kurių cheminių medžiagų ir radiacijos poveikis;
  • infekcijos: žmogaus imunodeficito virusas, Epšteino-Bar virusas, žmogaus T ląstelių leukemijos-limfomos virusas, kai kurios bakterinės infekcijos;
  • autoimuninės ligos (kai imuninė sistema neatpažįsta savų audinių bei ląstelių ir juos naikina).
  • rizika susirgti limfoma šiek tiek didesnė, jeigu šia kraujo liga serga brolis ar sesuo, ir ypač išauga, jeigu serga identiškas dvynys.

Limfomos tyrimai ir diagnostika

Nei Lietuvoje, nei kitose pasaulio šalyse kol kas nėra limfomos prevencijos programos. Liga dažniausiai nustatoma tada, kai ligonis kreipiasi į gydytoją dėl ilgą laiką nepraeinančio peršalimo ar infekcijos. Labai dažnai limfomai diagnozuoti prireikia ilgesnio laiko, sudėtingų laboratorinių ir vaizdinimo tyrimų.

  • Ligonio apklausa, apžiūra ir apčiuopa. Pirmasis žingsnis diagnozuojant bet kurią ligą yra paciento ligos istorijos surinkimas (anamnezė) ir fizinis ištyrimas. Gydytojas apžiūri ligonį ir apčiuopia visas kūno vietas, kuriose gali būti padidėjusių limfmazgių, taip pat blužnies ir kepenų sritį.
  • Limfmazgių biopsija. Biopsija vadinamas audinio nedidelio gabalėlio paėmimas ir ištyrimas mikroskopu. Jeigu gydytojas įtaria limfomą, audinio gabalėlis dažniausiai imamas iš kaklo, pažasties ar kirkšnies limfmazgio ir tiriamas mikroskopu. Tyrimą atlieka gydytojas patologas arba hematopatologas – kraujo, ląstelių, audinių ir organų susirgimų specialistas. Atlikdamas biopsiją gydytojas gali pašalinti visą padidėjusį limfmazgį ar jo dalį. Limfinio audinio mėginį ištyrus mikroskopu patvirtinama ligos diagnozė. Biopsija ne tik padeda diagnozuoti limfomą, bet ir nustatyti jos tipą, numatyti gydymo taktiką ir ligos eigą.
  • Kraujo tyrimai. Šie tyrimai parodo kraujo sudėtį, kraujo ląstelių skaičių, baltymų ar šlapimo rūgšties lygį. Pagal kraujo tyrimus taip pat sprendžiama apie kepenų, inkstų ir kitų organų veiklą. Mikroskopinis kraujo tyrimas padeda nustatyti, ar vėžys išsivystė iš B ląstelių, ar iš T.
  • Kompiuterinės tomografijos tyrimas (KT). Tai radiologinis tyrimo metodas. Kompiuteriniu tomografu, naudojant rentgeno spindulius, sukuriami trimačiai žmogaus organų vaizdai. Kompiuterinė programa juos sujungia į vientisą vaizdą, todėl gydytojas gali pamatyti įvairius pakitimus (padidėjusius limfinius mazgus ir auglius) ir išmatuoti naviko dydį. KT tyrimas padeda nustatyti, ar limfoma neišplito į krūtinės, dubens sritį ar kitą kūno vietą.
  • Pozitronų emisijos tomografija (PET). Tai standartinis radiologinis tyrimas, atliekamas visose Europos Sąjungos šalyse. Šis tyrimas leidžia įvertinti vidaus organuose vykstančius pakitimus. Prieš atliekant tyrimą pacientui į veną suleidžiamas nedidelis kiekis radioaktyvaus angliavandenio (radioaktyvios medžiagos, sujungtos su gliukoze). Angliavandenius greičiau naudoja tos ląstelės, kurių veiklai reikia daugiausiai energijos. Vėžinių ląstelių sparčiam augimui ir dalijimuisi reikia daugiau energijos, todėl radioaktyvaus angliavandenio jose susikaupia daugiau. Skenuojant pacientą PET aptinkamos radioaktyvaus angliavandenio sankaupos, kurios kompiuterio ekrane matomos kaip švytintys objektai. Šiuolaikiniai PET integruoti su KT. Atliekant integruotą tyrimą, vienu metu nuskaitomi pozitronų emisijos tomografo ir kompiuterinio tomografo pateikiami vaizdai, o kompiuterinė programa juos apdoroja ir sujungia į vientisą vaizdą. Ši technologija ypač efektyvi ieškant nežinomo naviko. Integruotas tyrimas leidžia pamatyti ne tik navikinio audinio struktūrą, bet ir kiek energijos sunaudoja navikiniai ir sveiki audiniai.
  • Magnetinio rezonanso tomografija (MRT). Tyrimas neinvazinis ir panašus į KT metodą, tačiau kūno vaizdai sukuriami ne naudojant rentgeno spindulius, bet stiprų magnetinį lauką.
  • Kaulų čiulpų aspiracija ir biopsija. Šie tyrimai beveik visada atliekami kartu. Kaulų čiulpai yra kaulų centrinėje dalyje. Jie sudaryti iš kietosios ir skystosios dalių. Atliekant kaulų čiulpų aspiraciją per ploną adata ištraukiamas kaulų čiulpų skysčio mėginys. Atliekant biopsiją paimamas nedidelis gabalėlis kaulo. Mėginius mikroskopu tiria gydytojas patologas. Limfoma gali išplisti į kaulų čiulpus, todėl aspiracijos ir biopsijos tyrimai yra svarbūs ne tik ligos diagnozei patvirtinti, bet ir ligos stadijai nustatyti. Kaulų čiulpų skysčio mėginys naudojamas ir genetiniams (chromosomų) pokyčiams nustatyti.
  • Juosmeninė (lumbalinė) punkcija – reikalinga nustatyti, ar limfomos ląstelių nėra nugaros smegenų skystyje.

Tyrimai padeda gydytojui nustatyti limfomos tipą, stadiją bei parinkti optimaliausią gydymo būdą.

Limfomos stadijos

Limfomos stadijos gali būti klasifikuojamos pagal kelias sistemas, tačiau dažniausiai taikoma Pasaulio sveikatos organizacijos patvirtinta klasifikacija. Nustatant limfomos stadiją atsižvelgiama į tai, kiek ir kuriose kūno vietose yra pažeistų limfmazgių, taip pat ar limfoma iš limfinės sistemos išplitusi į kitus organus.

Pagal vėžinių ląstelių išplitimą skiriamos 4 limfomos stadijos:

  • I stadija – limfoma pažeidė tik vieną limfmazgių grupę;
  • II stadija – limfoma pažeidė dvi ar daugiau limfmazgių grupių vienoje diafragmos pusėje (diafragma vadinama raumeninė pertvara, kuri skiria krūtinės ertmę nuo pilvo ertmės);
  • III stadija – limfoma pažeidė limfmazgius abiejose diafragmos pusėse;
  • IV stadija – limfoma išplito į bent vieną organą, išskyrus limfmazgius.

Prie limfomos stadijos dar prirašomos raidės A, B, E arba X:

  • A reiškia, kad limfoma ne tokia agresyvi, jai nebūdingi B simptomai;
  • B reiškia, kad limfoma jau pažengusi, ligonis per pusmetį neteko daugiau nei 10 proc. svorio, vargina karščiavimas (38°C ar daugiau) ir naktinis pakaitavimas;
  • E reiškia, kad liga išsivysčiusi ne limfmazgiuose arba peraugusi į gretimus audinius;
  • X reiškia, kad limfoma pažeidė tarpuplautį.

Pavyzdžiui, ne Hodžkino limfomos IIB stadija reiškia, kad liga pažeidė daugiau nei dvi limfmazgių grupes aukščiau arba žemiau diafragmos, o pacientui pasireiškė naktinis prakaitavimas, karščiavimas, svorio netekimas arba visi šie simptomai kartu.

Žinodamas tikslią ligos stadiją, gydytojas gali parinkti ligoniui tinkamiausią gydymo taktiką.

Limfomos piktybiškumas

Diagnozuojant limfomą labai svarbu nustatyti ne tik jos stadiją, bet ir naviko ląstelių piktybiškumą. Pagal piktybiškumo laipsnį sprendžiama apie naviko agresyvumą ir galimą ligos vystymąsi. Gydytojas patologas, tirdamas per biopsiją paimtą naviko mėginį, nustato jame esančių ląstelių rūšis, kaip greit jos auga ir dalijasi, ar labai pakitusi kurių nors ląstelių išvaizda ar kitos savybės.

Mažo piktybiškumo limfoma auga lėtai. Ji vadinama vangios eigos limfoma. Vidutiniškai arba labai piktybiška limfoma vystosi greitai ir yra agresyvi, todėl vadinama agresyvios eigos limfoma. Pagal piktybiškumo laipsnį paprastai klasifikuojamos ne Hodžkino limfomos.

Vangios eigos limfomos:

  • folikulinė limfoma;
  • smulkių B limfocitų limfoma;
  • ekstranodalinė marginalinė zonos limfoma (MALT limfoma);
  • nodalinė marginalinės zonos B ląstelių limfoma;
  • limfoplazmocitinė limfoma;
  • anaplastinė didelių ląstelių limfoma, pirminė odos T ląstelių limfoma (ši limfoma gali būti ir agresyvi).

Agresyvios eigos limfomos:

  • Berkito limfoma;
  • difuzinė didelių B ląstelių limfoma – dažniausiai diagnozuojama limfomos rūšis;
  • limfoblastinė limfoma;
  • hepatospleninė gama ir (arba) delta T ląstelių limfoma (gali atsirasti kepenyse ir blužnyje);
  • poodinė į panikulitą panaši T ląstelių limfoma;
  • enteropatinio tipo žarnyno T ląstelių limfoma;
  • suaugusiųjų T ląstelių limfoma;
  • anaplastinė didelių ląstelių limfoma;
  • blastinė NK ląstelių limfoma.

Limfomos gydymas

Daugeliu atvejų limfoma gydoma tais pačiais būdais, kaip ir kiti piktybiniai navikai. Gydymo būdo parinkimas priklauso nuo limfomos tipo, stadijos, ligonio amžiaus ir jo sveikatos būklės, taip pat nuo ligos agresyvumo ir išplitimo į audinius ar organus.

Chemoterapija

Chemoterapiniam gydymui naudojami priešvėžiniai vaistai, kurie žudo limfomos pažeistas ląsteles arba stabdo jų dauginimąsi. Gydant Hodžkino ir ne Hodžkino limfomas chemoterapiniai vaistai paprastai leidžiami į veną. Gydymo kursas trunka keletą mėnesių. Gydymui gali būti naudojamas vienas vaistas arba kelių vaistų kombinacija. Vaistų parinkimas ir gydymo kurso trukmė priklauso nuo ligos tipo ir stadijos.

Spindulinė terapija

Spindulinė terapija yra gydymo metodas, kai didelės energijos jonizuojančių spindulių pluoštas nukreipiamas į navikinį audinį. Spinduliuotė žudo vėžines ląsteles arba stabdo jų dalijimąsi. Spinduline terapija gali būti gydoma ankstyvų stadijų limfoma arba šis gydymo būdas derinamas su chemoterapija.

Kamieninių ląstelių persodinimas (transplantacija)

Kamieninių ląstelių persodinimas, kartais dar vadinamas kaulų čiulpų persodinimu, nėra toks gydymo būdas, kaip kad chemoterapija ar švitinimas. Persodintosios ląstelės, skirtingai nei chemoterapiniai vaistai ar spinduliuotė, elgiasi palyginti taikiai. Kamieninės ląstelės yra nesubrendusios ląstelės, iš kurių kaulų čiulpuose vystosi kraujo kūneliai. Limfocitai taip pat išsivysto iš kamieninių kraujo ląstelių.

Kamieninių ląstelių transplantacija atliekama tais atvejais, jei liga sugrįžta arba priešinasi klasikiniam gydymui. Yra du kamieninių kraujo ląstelių persodinimo būdai: autologinis ir alogeninis:

  • jeigu ligoniui persodinama jo paties kamieninių ląstelių, toks būdas vadinamas autologiniu persodinimu;
  • jeigu ligoniui persodinama kito donoro ląstelių, toks būdas vadinamas alogeniniu. Alogeninė transplantacija galima tik tuo atveju, jeigu donoro ir ligonio (recipiento) audiniai genetiškai artimi.

Autologinė kamieninių ląstelių transplantacija

Prieš kamieninių ląstelių persodinimą ligoniui taikoma chemoterapija, kartais – ir spindulinė terapija. Šiuo gydymu siekiama sunaikinti kuo daugiau piktybinių ląstelių ir pasiekti ligos remisiją. Žinoma, chemoterapija sunaikina ir tas kamienines ląsteles, kurios gamina normalius kraujo kūnelius.

Kai po chemoterapijos kurso kamieninės ląstelės pradeda atsigauti, pacientui papildomai skiriama specialių biologiškai aktyvių medžiagų (augimo faktorių), kurios skatina naujų kamieninių ląstelių gamybą. Naujosios kamieninės ląstelės iš kaulų čiulpų patenka į kraujotaką.

Atlikus kraujo tyrimą ir nustačius, kad kamieninių ląstelių yra pakankamai, pradedama kamieninių ląstelių surinkimo procedūra: pacientui į didelę veną įkišamas kateteris (plonas lankstus vamzdelis), sujungtas su specialiu separatoriumi (aferezės aparatu); kraujas iš venos per kateterį teka į separatorių; separatorius atskiria kamienines ląsteles nuo kitų kraujo elementų. Surinktos kamieninės ląstelės dažniausiai užšaldomos, kad išliktų gyvybingos, kol pacientui bus taikoma didelių dozių chemoterapija. Likusi kraujo dalis gali būti suleidžiama pacientui atgal į veną.

Didelių dozių chemoterapijos kursas trunka keletą dienų. Šiame etape chemoterapija siekiama sunaikinti visas piktybines ląsteles ir nuslopinti imuninę sistemą, kad organizmas neatmestų transplantantų. Pasibaigus didelių dozių chemoterapijos kursui užšaldytosios ląstelės atgaivinamos ir per centrinės venos kateterį suleidžiamos pacientui į kraują. Ši procedūra vadinama kamieninių ląstelių infuzija. Ji gali trukti iki valandos. Su krauju kamieninės ląstelės nukeliauja į kaulų čiulpus, prigyja, bręsta ir po 1-3 savaičių pradeda gaminti sveikas kraujo ląsteles.

Alogeninė kamieninių ląstelių transplantacija

Alogeninė arba donoro (identiško dvynio, giminingo arba negiminingo donoro) kamieninių ląstelių transplantacija limfoma sergantiems asmenims taikoma palyginti retai. Iš pradžių pacientui skiriama didelių dozių chemoterapija, kai kada papildomai – ir spindulinė terapija, o kai gydymo tikslas pasiekiamas, atliekama donoro kamieninių ląstelių infuzija.

Imunoterapija (gydymas monokloniniais antikūnais)

Šis gydymas kartais taikomas kartu su chemoterapija. Monokloniniai antikūnai yra maži baltymai. Skirtingai nei chemoterapiniai vaistai, monokloniniai antikūnai prikimba tik prie pakitusių limfocitų paviršiaus ir juos suardo, nekenkdami sveikosioms ląstelėms.

Chirurginis gydymas

Chirurginis gydymas taikomas palyginti retai, nebent prireikia pašalinti limfomos pažeistą organą, (pavyzdžiui, blužnį) arba jo dalį. Kartais chirurginiu būdu gali būti šalinama dalis didelio naviko siekiant sumažinti jo tūrį prieš chemoterapiją.

„Stebėk ir lauk“ taktika

Jeigu limfoma sergantis asmuo nesiskundžia sveikata, nejaučia jokių kitų ligos simptomų, išskyrus padidėjusius neskausmingus limfmazgius, gydymas dažniausiai atidedamas. Šis laikotarpis vadinamas „stebėk ir lauk“ taktika. Limfoma, ypač ne Hodžkino, auga labai lėtai, todėl gydymo gali neprireikti metus ar ilgiau. Pacientas yra stebimas: tikrinama jo sveikata, limfmazgių dydis ir jų augimas. Chemoterapija ar kitas gydymo būdas paprastai pradedamas tik paaštrėjus ligos simptomams.

Limfoma – įnoringa, bet palyginti paklusni liga. Paprastai ji gydoma chemoterapiniais vaistais ir dažniausiai pagydoma arba suvaldoma, ypač jei dar nespėjusi įsisenėti.

Linkime pasveikti

Hodžkino limfoma yra viena iš geriausiai pagydomų vėžio rūšių. Skirtingai nei kitus piktybinius navikus, Hodžkino limfomą dažnai pavyksta pagydyti net ir tais atvejais, jei pirminis gydymas nepavyko.

Ne Hodžkino limfomos gydymas ir pagijimas labiau priklauso nuo limfomos tipo (jų yra per 30), ligos stadijos ir agresyvumo.

Daugeliu atvejų agresyvios eigos ne Hodžkino limfoma pagydoma. Didesnė visiško pagijimo tikimybė, kai limfoma pradinių stadijų, tačiau neretai pavyksta išgydyti ir pažengusią, nes agresyvios limfomos ląstelės greitai auga ir dalijasi, todėl jas greičiau sunaikina chemoterapija.

Vangios eigos ne Hodžkino limfomai chemoterapija mažiau paveiki, tačiau gydymas padeda ligą kontroliuoti ir sušvelnina simptomus. Be to, mažo agresyvumo ne Hodžkino limfomos dažniausiai neskuba augti, todėl žmogus ilgus metus gali gyventi pilnavertį gyvenimą.

Visi pacientai, kuriems pavyko vienu ar kitu būdu įveikti limfomą, skatinamu ir toliau rūpintis savo sveikata: nepriaugti svorio, nerūkyti, riboti alkoholio vartojimą, sveikai maitintis, reguliariai mankštintis.

Saikinga fizinė veikla, kasdieniai pasivaikščiojimai gryname ore, bendravimas su šeima ir draugais taip pat padeda susigrąžinti jėgas ir gyvenimo džiaugsmą.

Parengta pagal American Cancer Society (cancer.org), Egton Medical Information Systems (patient.co.uk), Medscape (medscape.com), MNT (medicalnewstoday.com), NIAID (niaid.nih.gov), WebMD  (eMedicineHealth.com), Lymphoma Research Foundation (lymphoma.org) informaciją.

Tikimės, kad ši informacija Jums padėjo daugiau sužinoti apie ligą. 

PARAŠYKITE MUMS

Parašykite mums, jei pastebėjote klaidą arba turite klausimų.

Siunčiama

Visos teisės saugomos © ĮveikVėžį.lt 2015-2016 | Naudojimosi taisyklės ir atsakomybės apribojimas

Draudžiama ĮveikVėžį.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be raštiško svetainės sutikimo, o jei sutikimas buvo gautas, būtina nurodyti ĮveikVėžį.lt kaip šaltinį ir naudoti aktyvią ĮveikVėžį.lt nuorodą į cituojamą puslapį. Visais klausimais kreiptis adresu info[eta]iveikvezi.lt

arba

Prisijunkite

Pamiršote prisijungimo duomenis?