Mieloma

Mieloma vadinamas kaulų čiulpuose esančių plazminių ląstelių vėžys. Žmonės šią ligą vadina dar paprasčiau – kraujo vėžys. Mielominė liga išsivysto, kai viena ar kelios plazminės ląstelės (plazmocitai) pakinta ir pradeda nevaldomai dalytis. Plazmocitai yra labai svarbūs imuninės sistemos veiklai, jie gamina antikūnus, kurie atpažįsta infekcijų sukėlėjus ir su jais kovoja. Pakitusios plazminės ląstelės gali kauptis kaulų čiulpuose ir slopinti kitų kraujo kūnelių gamybą, todėl ligoniams gali pasireikšti mažakraujystė (dėl eritrocitų trūkumo), gausus kraujavimas iš žaizdų (trūkstant trombocitų), sumažėti atsparumas infekcijoms (dėl leukocitų trūkumo ir organizmo nepajėgumo kovoti su ligų sukėlėjais). Sergant mieloma gali skaudėti kaulus, jie dažnai lūžti. Liga gali pažeisti inkstus.

Mielomos gydymas modernia chemoterapija bei kitos gydymo priemonės padeda sėkmingai kontroliuoti ligos eigą, palengvinti simptomus, gali pagerinti paciento gyvenimo kokybę ir prailginti gyvenimo trukmę.

Kaulų čiulpai, plazminės ląstelės ir antikūnai

Kaulų čiulpai

Kaulų čiulpai yra kaulų sudedamoji dalis. Tai minkštas purus audinys, kuris užpildo akytąją kaulų dalį. Kaulų čiulpuose vyksta kraujo ląstelių gamyba. Kaulų čiulpai skirstomi į raudonuosius ir geltonuosius.

• Raudonieji kaulų čiulpai. Jų daugiausiai yra stambiuose plokščiuosiuose kauluose, pavyzdžiui dubenkaulyje, krūtinkaulyje, mentėje bei ilgųjų kaulų (šlaunikaulio ir žastikaulio) galuose. Raudonuosiuose kaulų čiulpuose gaminamos kraujo ląstelės. Juose gausu kraujagyslių, todėl čiulpai raudonos spalvos.
• Geltonieji kaulų čiulpai sudaryti iš gelsvos spalvos riebalinio audinio. Jie užpildo vamzdinių kaulų ertmes. Organizmui pritrūkus raudonųjų kraujo kūnelių, pavyzdžiui, netekus daug kraujo, geltonieji kaulų čiulpai gali virsti raudonaisiais.

Kamieninės ląstelės

Kamieninės ląstelės yra visų organizmo ląstelių pirmtakės. Tai primityvios nesubrendusios ląstelės, kurios augdamos gali diferencijuotis į vienos ar kitos rūšies kraujo ląsteles. Kaulų čiulpuose yra dviejų rūšių kamieninių ląstelių – mieloidinių ir limfoidinių. Jos vystosi iš dar primityvesnių daugiagalių (pliuripotentinių) kamieninių ląstelių. Kamieninės ląstelės pastoviai dalijasi ir gamina naujas ląsteles. Dalis šių ląstelių išsaugo kamieninių ląstelių savybes, o kitos bręsdamos tampa kraujo ląstelėmis.

Iš mieloidinių ląstelių bręsta raudonieji kraujo kūneliai (eritrocitai), kraujo plokštelės (trombocitai), baltieji kraujo kūneliai (leukocitai: neutrofilai, bazofilai, eozinofilai) ir monocitai.

Iš limfoidinių ląstelių vystosi limfocitai: B limfocitai, T limfocitai ir limfocitai – natūralieji žudikai (angl. natural killers) arba NK ląstelės. Subrendusios kraujo ląstelės iš kaulų čiulpų pasklinda į kraują

Plazminės ląstelės

Plazminės ląstelės išsivysto iš aktyvintų B limfocitų. B limfocitai subręsta kaulų čiulpuose. Patekę į kraujotaką ir susidūrę su infekcijos sukėlėju (antigenu), B limfocitai aktyvinami. Veikiami specialių cheminių medžiagų jie virsta plazminėmis ląstelėmis – plazmocitais. Plazmocitai gamina antikūnus.

Antikūnai

Antikūnai yra didelės baltymų molekulės, dar vadinamos imunoglobulinais. Kovai su skirtingų infekcijų sukėlėjais plazmocitai pasigamina skirtingų antikūnų.

Pagal biocheminius kriterijus skiriami 5 antikūnų tipai – A, G, M, D ir E. Jie skiriasi chemine struktūra, molekuliniu svoriu ir atliekamomis funkcijomis.

• Imunoglobulinas M yra pirmasis antikūnas, kurį plazminės ląstelės pradeda gaminti į organizmą patekus infekcijos sukėlėjui. Tai tartum pirmoji gynybos linija nuo mikroorganizmų.
• Daugiausiai kraujyje randama imunoglobulino G. Šie antikūnai prasiskverbia pro placentą ir apsaugo vaisių nuo infekcijų iki susiformuoja jo paties imuninė sistema.
• Imunoglobulinas A naikina bakterijas. Jo daugiausiai randama seilėse, gleivinėse, pvz., virškinamojo trakto, kvėpavimo, šlapimo takų, taip pat motinos piene.
• Imunoglobulinas E vaidmuo labai svarbus nustatant alergijos sukėlėjus (alergenus).
• Imunoglobulino D funkcijos dar nėra gerai žinomos.

Sergant mielomine liga pakitusios plazminės ląstelės gamina pakitusius vienos ar kitos rūšies antikūnus, kurie neatlieka įprastų savo funkcijų. Tokie antikūnai vadinami monokloniniais (kilusiais iš vieno ląstelių klono) baltymais, paraproteinais arba M baltymais. Jie gali kauptis kraujyje ir šlapime, pažeisti inkstus ir kitus organus.

Mielominė liga

Kaip ir daugelis kitų onkologinių susirgimų, mieloma prasideda nuo vienos pakitusios plazminės ląstelės. Pakitusi ląstelė be perstojo dalijasi, todėl susiformuoja jos klonas – daugybė vienodų plazmocitų, kurie užima vis daugiau vietos kaulų čiulpuose. Piktybinės plazminės ląstelės pradeda gaminti vienos rūšies patologinį baltymą (antikūną), vadinamą paraproteinu arba monokloniniu antikūnu, t. y. kilusiu iš vieno plazminių ląstelių klono. Pagal tai, kurios rūšies patologinį baltymą gamina pakitusios plazminės ląstelės, nustatomas mielomos tipas. Dažniausiai pasitaiko imunoglobulino G mieloma.

Mielominės ligos rizikos veiksniai

Priežastys, dėl kurių plazminės ląstelės pakinta ir pradeda nekontroliuojamai dalytis, nėra žinomos. Manoma, kad mielominės ligos atsiradimui daugiausiai įtakos turi jonizuojančioji spinduliuotė. Riziką susirgti mieloma gali didinti kai kurios infekcijos (žmogaus imunodeficito virusas, hepatito C virusas), cheminių medžiagų (benzolo, sunkiųjų metalų, pesticidų) poveikis, rūkymas, nutukimas ar kiti aplinkos veiksniai, tačiau šiai hipotezei patvirtinti trūksta mokslinių įrodymų. Kai kurie tyrimai rodo, kad polinkis sirgti mielomine liga gali būti paveldimas, tačiau pati liga nėra paveldima.

Tarptautinės vėžio tyrimo agentūros duomenimis mieloma yra antra pagal dažnumą onkologinė kraujo liga. Per metus ji diagnozuojama maždaug 4–7 gyventojams iš 100 000. Dažniausiai serga vyresni nei 50 metų žmonės. Sergamumo pikas – apie septyniasdešimtuosius gyvenimo metus. Liga labiau linkę sirgti vyrai nei moterys. Vaikai mielomine liga paprastai neserga, nors kartais nustatomi pavieniai vaikų mielomos atvejai.

Lietuvos vėžio registro duomenimis mūsų šalyje 2011 m. nustatyti 147 nauji mielominės ligos atvejai, iš jų 90 – moterims ir 57 – vyrams; sergamumo mielomine liga rodiklis (susirgimų skaičius 100 000 gyventojų per metus) 2011 m. buvo 4,9 (Europos rodiklis – 3,4; pasaulio – dar mažesnis, tik 2,3).

Mielominės ligos simptomai ir požymiai

Kol mielominė liga ankstyvos stadijos, žmogus gali nejausti jokių simptomų. Dažnai mielominė liga nustatoma atsitiktinai – atlikus kraujo tyrimą dėl kitų susirgimų. Ligai progresuojant atsiranda būdingų simptomų, kuriuos sukelia nevaldomas plazminių ląstelių dalijimasis kaulų čiulpuose bei itin didelis plazmocitų gaminamų antikūnų kiekis kraujyje.

Kaulų pažeidimai

Daugybė plazminių ląstelių pasklinda kaulų čiulpuose ir kaupiasi kaulų viduje. Jų išskiriamos cheminės medžiagos ardo kaulinį audinį, todėl laikui bėgant įvairiuose kauluose susidaro daug irimo židinių. Dėl to mielominė liga dažnai vadinama daugine mieloma.

Būdingi kaulų pažeidimo simptomai

• Kaulų skausmas. Tai vienas pirmųjų simptomų: pradeda skaudėti strėnas, dubens kaulus ir šonkaulius. Skausmas dažnai būna stiprus, ilgalaikis, nuo judesių stiprėja.
• Kaulų lūžiai.
• Nervų šaknelių, išeinančių iš nugaros smegenų, spaudimas. Dažniausiai nervų šaknelės užspaudžiamos lūžus stuburo slanksteliui. Dėl nervų šaknelių pažeidimo gali atsirasti kojų raumenų silpnumas, tirpimas, šlapinimosi ir tuštinimosi sutrikimų, skausmas.
• Padidėjusi kalcio koncentracija kraujyje (hiperkalcemija). Kalcio į kraują patenka yrant kauliniam audiniui. Hiperkalcemijos požymiai – troškulys, pykinimas, vėmimas, vidurių užkietėjimas, skysčių trūkumas (dehidratacija), inkstų veiklos nepakankamumas.

Kaulų čiulpų nepakankamumas

Pakitusių plazminių ląstelių sankaupos kaulų čiulpuose slopina normalių kraujo ląstelių gamybą ir brendimą. Išvešėjus plazminėms ląstelėms ir sutrikus kraujodarai gali sumažėti organizmo atsparumas infekcijoms bei pasireikšti kitų būdingų simptomų ar požymių.

• Mažakraujyste (anemija. Anemija išsivysto trūkstant kraujyje raudonųjų kraujo kūnelių (eritrocitų). Anemija gali sukelti nuovargį, silpnumą, dusulį, odos blyškumą. Gali pasireikšti ir kitų požymių.
• Pablogėjęs kraujo krešėjimas. Kraujas blogai kreša sumažėjus kraujo plokštelių (trombocitų) lygiui. Kai kraujyje trūksta trombocitų, lengvai susidaro mėlynės, gali kraujuoti iš dantenų, nosies ar kitų gleivinių, ilgai neužsitraukti žaizdos.
• Infekcijos. Pakitusios plazminės ląstelės gamina tik vienos rūšies antikūnus, kurie nepajėgūs kovoti su infekcijomis. Be to, kraujyje sumažėja ir normalių plazminių ląstelių bei kitų baltųjų kraujo kūnelių, todėl organizmui kyla infekcijų pavojus.

Inkstų veiklos nepakankamumas

Inkstų veikla gali sutrikti dėl kalcio perteklius kraujyje ir (ar) didelio pakitusių antikūnų (paraproteinų) kiekio.

Sutirštėjęs kraujas (hiperviskozitetas)

Kraujas gali sutirštėti dėl didelio paraproteinų kiekio. Šis simptomas pasireiškia gal tik 1 iš 10 mielomine liga sergančių asmenų. Sutirštėjus kraujui lengvai atsiranda mėlynių, kraujuoja iš nosies, sutrinka regėjimas, kankina galvos skausmas ir nemiga.

Amiloidozė

Kai kada mieloma gali sukelti amiloidozę. Sergant mieloma patologinė baltyminė medžiaga (amiloidas) kaupiasi audiniuose ar organuose ir pažeidžia jų sandarą bei funkcijas. Jeigu amiloido prisikaupia širdies sienelėje, gali išsivystyti širdies nepakankamumas, sutrikti ritmas, amiloido perteklius kepenyse ar inkstuose gali sutrikdyti šių organų veiklą.

Mielominės ligos tyrimai ir diagnostika

Mielominei ligai diagnozuoti prireikia daugybės įvairių tyrimų.

• Bendras kraujo tyrimas. Šis tyrimas parodo kraujo forminių elementų (eritrocitų, limfocitų, trombocitų) skaičių, formą, dydį, pasiskirstymą pagal rūšį. Iš bendro kraujo tyrimo nustatomas kraujo rodiklių nuokrypis nuo normos. Sumažėjęs eritrocitų skaičius ir pagreitėjęs trombocitų nusėdimas – tai ženklas, kad vystosi anemija.
• Biocheminis kraujo tyrimas. Šis tyrimas atskleidžia, kaip dirba inkstai, kasa, kepenys, širdis ir kiti organai. Sergant mieloma kraujyje gali padidėti šlapalo ir kreatinino koncentracija (dėl inkstų veiklos nepakankamumo), gali būti nustatomas padidėjęs kalcio ir sumažėjęs baltymo albumino kiekis. Tiriant kraujo mėginį taip pat nustatoma, ar jame yra mielominių ląstelių gaminamo specifinio baltymo (paraproteino).
• Šlapimo tyrimas. Šis tyrimas parodo, ar šlapime yra pakitusių antikūnų (paraproteinų).
• Kaulų čiulpų biopsija. Atliekant biopsiją, specialia adata duriama į dubenkaulį (rečiau – į krūtinkaulį) ir iš paciento kaulų čiulpų paimamas nedidelis kiekis akytosios medžiagos su kraujo ląstelėmis. Mielominės ligos diagnozė patvirtinama, jei atliekant preparato mikroskopinį tyrimą randama daug plazminių ląstelių.
• Kaulų rentgenogramos. Rentgeno nuotraukose matomi kaulų irimo židiniai ir kaulų lūžiai. Jei rentgeno tyrimų nepakanka, papildomai gali būti atliekami kompiuterinės tomografijos, magnetinio branduolių rezonanso, pozitronų emisijos tomografijos tyrimai.

Prasidėjus gydymui šie tyrimai paprastai atliekami keletą kartų, kad gydytojas galėtų stebėti ligos eigą ir organizmo atsaką į gydymą.

• Biocheminis kraujo tyrimas padeda nustatyti inkstų veiklos pokyčius, kalcio ir paraproteinų lygį kraujyje.
• Biocheminis kraujo tyrimas parodo specifinių baltymų (beta-2 mikroglobulino ir albumino) lygį. Sergant mielomine liga šių baltymų lygis kraujyje pakinta. Pagal pakitimus gydytojas gali spręsti apie ligos sunkumą ir jos eigą.
• Mielominių ląstelių citogenetinis tyrimas padeda nustatyti mielominės ligos tipą. Žinodamas tikslią diagnozę gydytojas gali parinkti optimaliausią gydymo būdą.

Mielominės ligos stadijos

Onkologinės ligos stadija apibūdinamas piktybinių ląstelių augimas ir išplitimas. Ligos stadija nustatoma remiantis diagnostinių tyrimų rezultatais. Tyrimų duomenys naudojami ne tik vėžio stadijai nustatyti, bet ir optimaliam gydymo planui sudaryti.

Mielominės ligos stadijos klasifikuojamos pagal Tarptautinę stadijų nustatymo sistemą (TSS), kurioje naudojami 2 laboratoriniai parametrai: baltymo beta-2 mikroglobulino ir albumino koncentracija kraujyje.

Mielominės ligos stadijos pagal TSS

Skiriamos 3 mielominės ligos stadijos:

• 1 stadija – beta-2 mikroglobulino mažiau nei 3,5 mg/L, o albumino daugiau nei 3,5 g/dL;
• 2 stadija – beta-2 mikroglobulino ir albumino koncentracija nuo 3,55 g/L iki 5,5 mg/L;
• 3 stadija – beta-2 mikroglobulino daugiau negu 5,5 mg/L.

Pagal šių baltymų koncentracijos pokyčius galima spręsti apie ligos agresyvumą ir numatyti atsaką į gydymą.

Mielominės ligos gydymas

Mielominės ligos gydymas paprastai skiriamas tais atvejais, kai atsiranda sveikatai pavojingų simptomų arba liga jau įsimetusi į kuriuos nors audinius ar organus, pavyzdžiui, pacientui diagnozuota mažakraujystė, sutrikusi inkstų veikla, yra kaulų pakitimų. Jei pacientas nejaučia jokių mielomos simptomų (taip būna maždaug 30 proc. sergančiųjų), gydymas dažniausiai nepradedamas, tačiau pacientas yra stebimas, – atliekami tyrimai, tikrinama, ar mielominė liga nepradėjo progresuoti.

Mielominės ligos gydymo būdo parinkimas

Mielominės ligos gydymo būdas kiekvienam ligoniui parenkama individualiai. Jis priklauso nuo ligos stadijos, simptomų, kraujo ir kaulų čiulpų tyrimų rezultatų, paciento amžiaus, bendros sveikatos būklės ir fizinio pajėgumo.

Gydymo tikslas

Mielomos gydymo tikslas gali būti:

• sunaikinti mielomines ląsteles;
• suvaldyti ligos progresavimą;
• slopinti skausmą;
• palengvinti mielominės ligos sukeltus simptomus ir komplikacijas;
• suteikti pacientui jėgų gyventi aktyviai, nepriklausomam nuo ligos.

Daugeliu atvejų mielominės ligos gydymas būna sėkmingas ir užtikrina ligos remisiją. Visiška remisija reiškia, kad kraujyje ir kaulų čiulpuose nerandama piktybinių plazminių ląstelių, o kaulų čiulpai vėl gamina normalias kraujo ląsteles. Kai kada remisija gali būti dalinė. Tai reiškia, kad liga atsitraukė, tačiau organizme dar liko mielominių ląstelių. Mielominė liga, nors ir būdama remisijos ar dalinės remisijos fazėje, po kurio laiko gali sugrįžti. Tokiu atveju gydymas yra atnaujinamas. Tačiau dažnėjant ligos atkryčių juos gydyti darosi vis sunkiau.

Mielominės ligos gydymo būdai

Kai mieloma sergančiam asmeniui prireikia gydymo, pirmiausia įvertinama, ar ligonis tinkamas didelių dozių chemoterapijai ir autologinei kamieninių kraujo ląstelių transplantacijai.

Chemoterapija

Chemoterapijai naudojami įvairūs vaistai, kuriais naikinamos mielominės ląsteles arba neleidžia joms dalytis. Chemoterapinių vaistų derinys bei gydymo trukmė priklauso nuo ligos stadijos, mielomos tipo, ar yra kitų organų (inkstų, kaulų) pažeidimų, paciento amžiaus ir bendros sveikatos būklės. Jei gydant chemoterapija pasiekiama ligos remisija, rekomenduojami specialūs vaistai būklei palaikyti. Tai tarsi mažų dozių chemoterapija, kurios tikslas – prailginti remisijos laiką.

Autologinis kamieninių kraujo ląstelių persodinimas (transplantacija)

Autologinis persodinimas reiškia, kad ligoniui persodinamos jo paties sveikos kamieninės ląstelės. Tai yra standartinis jaunesnių nei 65 metų ligonių gydymo metodas. Autologinis persodinimas galimas ir vyresnio amžiaus asmenims, jeigu jie yra stiprios sveikatos, geros fizinės būklės ir neserga kitomis ligomis.

Mielomine liga sergantiems ligoniams dažniausiai atliekamas autologinis kraujo kamieninių ląstelių persodinimas. Šis gydymo būdas suteikia daugiausiai galimybių pasiekti ligos remisiją.

Prieš kamieninių ląstelių persodinimo operaciją ligoniui taikoma chemoterapija, kartais – ir spindulinė terapija, kad būtų sunaikintos piktybinės plazminės ląstelės ir pasiekta ligos remisija. Chemoterapija neišvengiamai sunaikina ir didelę dalį sveikų kamieninių ląstelių, iš kurių vystosi normalios kraujo ląstelės.

Po chemoterapijos ligoniui skiriama specialių vaistų (granuliocitų kolonijas stimuliuojančiųjų faktorių), kurie skatina naujų kamieninių ląstelių susidarymą. Naujosios sveikos kamieninės ląstelės iš kaulų čiulpų patenka į kraujotaką. Tada ligoniui iš venos paimama kraujo, šis kraujas filtruojamas per specialų aparatą, kuriame kamieninės ląstelės atskiriamos nuo kitų kraujo elementų.

Surinktos kamieninės ląstelės dažniausiai užšaldomos, kad išliktų gyvybingos, kol ligoniui taikoma didelių dozių chemoterapija, kuria siekiama sunaikinti visas piktybines ląsteles.

Baigus didelių dozių chemoterapijos kursą užšaldytosios kamieninės ląstelės atgaivinamos ir suleidžiamos ligoniui į veną, iš ten jos nukeliauja į kaulų čiulpus, bręsta ir po 1-3 savaičių pradeda gaminti sveikas kraujo ląsteles.

Spindulinė terapija

Spindulinė terapija yra gydymo metodas, kai naudojama didelės energijos jonizuojančioji spinduliuotė. Jonizuojančiųjų spindulių pluoštas, nukreiptas į navikinį audinį, nužudo vėžines ląsteles ar sustabdo jų dalijimąsi. Mielominės ligos atveju spinduline terapija dažniausiai gydomos sunkios židininės komplikacijos ir plazmocitomos – plazminių ląstelių augliai; pavyzdžiui, spindulinė terapija padeda malšinti stiprų skausmą ir (ar) nervų spaudimo simptomus, kurie pasireiškia, kai mielominės ląstelės pažeidžia stuburo slankstelį.

Simptomų gydymas

Mieloma kiekvieną ligonį gali paveikti labai skirtingai, todėl simptomų gydymas paprastai priklauso nuo jų pobūdžio.

• Skausmui slopinti skiriama skausmo slopinamųjų vaistų.
• Jeigu reikia sutvirtinti kaulinį audinį, skiriama bisfosfonatų. Šios grupės vaistų rekomenduojama vartoti ir siekiant išvengti kaulų ligos.
• Mažakraujystė gali būti gydoma eritropoetinu – hormonu, kuris skatina raudonųjų kraujo ląstelių gamybą. Prireikus gali būti atliekamas kraujo perpylimas.
• Jeigu kraujyje labai padidėjusi paraproteinų koncentracija (sutirštėjęs kraujas), gali padėti kraujo plazmos perpylimas.
• Infekcijų profilaktikai ir gydymui skiriama antibiotikų.
• Chirurginis gydymas skiriamas, kai reikia sugydyti lūžusį kaulą ar atlaisvinti lūžusio stuburo slankstelio užspaustus nervus.
• Jeigu dėl mielomos išsivysto inkstų nepakankamumas, ligoniui atliekama inkstų valymo procedūra (dializė).

Mielomine liga sergantiems asmenims rekomenduojama per dieną išgerti iki 3 litrų skysčių. Skysčiai padeda sumažinti kalcio koncentraciją kraujyje.

Šalutinio poveikio mažinimas

Gydymo šalutinio poveikio kontrolė yra labai svarbi kiekvieno gydymo plano dalis. Chemoterapijos šalutinis poveikis yra individualus kiekvienam pacientui ir priklauso nuo chemoterapijos dozės, pasirinkto vaisto ar vaistų kombinacijos bei individualių pacientų savybių – amžiaus ir bendros sveikatos būklės. Dažniausiai pasireiškia laikinas plaukų slinkimas, nuovargis, apetito stoka, pykinimas ir vėmimas, viduriavimas ar vidurių užkietėjimas, sutrinka inkstų ir kepenų veikla, sumažėja atsparumas infekcijoms, pakinta skonio pojūtis. Retesniais atvejais gali varginti raumenų ar nervų skausmai.

Šalutiniams reiškiniams mažinti taikomas simptominis gydymas: skiriama vėmimo ir pykinimo slopinamųjų vaistų (ondansetrono, granisetrono, deksametazono, domperidono).

Jei dėl pablogėjusio apetito ligonis netenka daugiau nei 10 proc. svorio, jam gali būti skiriamas papildomas maitinimas: maisto komponentai per kateterį leidžiami į veną (parenterinis maitinimas) arba per zondą – tiesiai į virškinamąjį traktą (enterinis maitinimas).

Nuovargiui mažinti rekomenduojama lengva mankšta, kuri suteikia energijos ir žvalumo. Taip pat subalansuota ir sveika mityba.

Viduriavimas gali sukelti organizmo dehidrataciją, todėl būtina gerti daug skysčių.

Vidurių užkietėjimą gali sukelti ne tik chemoterapija, bet ir bisfosfonatai, Užkietėjus viduriams reikėtų vartoti vidurių laisvinamųjų vaistų ir gerti daug skysčių. Skysčiai taip pat gali apsaugoti inkstus nuo kenksmingo bisfosfonatų poveikio. Šios grupės vaistai gali pakenkti vaisiui, todėl jų negalima vartoti nėštumo metu.

Psichologinė pagalba pacientui ne mažiau svarbi nei fizinė. Tai artimųjų bei draugų palaikymas, sergančiųjų onkologine liga paramos grupės, psichologo konsultacijos.

Gyvenimas pasibaigus gydymui

Pasibaigus mielominės ligos aktyvaus gydymo kursui pacientas turėtų kreiptis į jį gydžiusį gydytoją dėl reguliarių kontrolinių sveikatos patikrų plano sudarymo. Šis planas turėtų apimti keletą mėnesių ar metų, kad būtų galima laiku pastebėti ligos atsinaujinimą.

Po aktyvaus gydymo pacientui gali būti skiriamas palaikomasis gydymas. Šio gydymo paskirtis – neleisti ligai atsinaujinti.

Sveikstantys po mielominės ligos pacientai yra skatinami sveikai maitintis, nepriaugti svorio, nerūkyti, periodiškai atlikti vėžio kontrolinius tyrimus. Saikingas fizinis aktyvumas, reguliari mankšta turėtų padėti atstatyti ištvermę ir suteikti energijos.

Parengta pagal American Society of Clinical Oncology (cancer.net), Cancer Research UK (cancerresearchuk.org) ir Egton Medical Information Systems Limited (patient.co.uk) skelbiamą informaciją.