Prostatos vėžys

Kasmet vis daugiau Lietuvos vyrų kreipiasi į gydytojus dėl prostatos sutrikimų. Vieni, spaudžiami bėdos, ateina savanoriškai, kiti – verčiami artimųjų ar draugų. Iš jų apie 3 tūkstančiams kasmet diagnozuojamas prostatos (priešinės liaukos) vėžys. Ši liga vis jaunėja. Tačiau didžiausias pavojus tyko tų stipriosios lyties atstovų, kurie neišdrįsta ar vengia apsilankyti pas specialistą.

Lietuvos vėžio registro duomenimis 2001 m. diagnozuoti 1007 nauji prostatos vėžio atvejai, 2002 m. – 1329, 2003 m. – 1516, 2004 m. – 1908, 2005 m. – jau 2005 nauji atvejai. 2011 m. prostatos vėžys diagnozuotas net 2715 mūsų šalies vyrų. Sergamumo prostatos vėžiu rodiklis (susirgimų skaičius 100 000 gyventojų per metus) 2011 m. buvo 194,6 (Europos standartas –174,1; pasaulio – 120,4). Statistika verčia sunerimti.

Dažniausiai prostatos vėžys išsivysto vyresnio amžiaus vyrams. Daugeliu atvejų prostatos vėžys auga lėtai, dėl jo nepakinta gyvenimo kokybė, todėl aktyvaus gydymo gali ir neprireikti. Kartais prostatos vėžys agresyvesnis, išplinta į kitas kūno dalis, tačiau gydymas sušvelnina ligos eigą. Ir apskritai, kuo labiau vėžys pažengęs (kuo jis didesnis ir toliau išplitęs), tuo mažiau šansų ligą išgydyti. Tačiau gydymas dažnai gali sulėtinti vėžio plitimą.

Priešinės liaukos vėžio ankstyvosios diagnostikos programa

Pasaulio sveikatos organizacijos (Lietuva jos nare tapo 1991 m.) iniciatyva rugsėjo 15-oji paskelbta Pasauline kovos su prostatos vėžiu diena. Lietuvoje nuo 2006 m. sėkmingai vykdoma Priešinės liaukos vėžio ankstyvosios diagnostikos programa. Pagal šią programą vyrams nuo 50 iki 75 metų ir vyrams nuo 45 metų, jei jų tėvai ar broliai sirgo prostatos vėžiu, 1 kartą per 2 metus nemokamai atliekamas prostatos specifinio antigeno (PSA) tyrimas, t.y. nustatomas prostatos specifinio antigeno lygis kraujyje. Jei PSA kiekis viršija normą, šeimos gydytojas paprastai siunčia pacientą konsultuotis pas gydytoją urologą.

Apie priešinę liauką (prostatą)

Prostata – tai graikinio riešuto dydžio priešinė liauka, esanti tuoj po šlapimo pūsle. Viena prostatos dalis prigludusi prie tiesiosios žarnos, o kita siekia varpos pagrindą. Prostata supa į vamzdelį panašų kanalą arba šlaplę, kuriuo per varpą teka šlapimas ir sperma. Prostata gamina spermos sudedamąją dalį – sekretą, kuris skystina spermą, saugo spermatozoidus, lengvina jų judrumą ir tekėjimą.

Prostatos vėžys

Prostatos vėžys išsivysto, kai priešinės liaukos ląstelės pakinta, pradeda nevaldomai dalytis ir telktis į darinį, vadinamą augliu. Auglys gali būti gerybinis (nevėžinis) arba piktybinis (vėžinis). Piktybinis auglys gali išplisti į kitas kūno dalis.

Prostatos vėžys yra piktybinis auglys. Kai kurie prostatos navikai auga labai lėtai, todėl žmogus ilgą laiką nejaučia jokių simptomų ar požymių. Daugelis prostatos vėžio ląstelių pradeda gaminti pernelyg daug baltymo, vadinamo prostatos specifiniu antigenu (PSA). Tačiau normas viršijantis PSA kiekis nustatomas ne tik sergant prostatos vėžiu, bet ir kitomis prostatos ligomis, tokiomis kaip gerybinė prostatos hiperplazija (padidėjusi prostata) ir prostatitas (prostatos uždegimas arba infekcija).

Prostatos vėžys gerokai skiriasi nuo kitų vėžio rūšių, nes iš prostatos beveik neišplinta. Dažnai net ir išplitusį prostatos naviką galima sėkmingai gydyti ir suteikti šia liga sergantiems vyrams galimybę dar keletą metų džiaugtis gera sveikata ir gyvenimu. Jeigu vėžys išplinta (atsiranda metastazių) į kitus organus ir ligos nepavyksta efektyviai kontroliuoti, jis gali sukelti skausmą, nuovargį ar kitokių simptomų.

Prostatos vėžio rūšys

Prostatos vėžys gali būti skirtingų rūšių. Rūšis nustatoma pagal tai, iš kurių ląstelių ir audinių išsivystęs pirminis prostatos navikas.

Prostatos adenokarcinoma

Daugiau negu 90 proc. visų diagnozuojamų prostatos navikų sudaro prostatos adenokarcinoma. Taigi, beveik kiekvienas vyras, kuriam diagnozuojamas prostatos vėžys, serga prostatos adenokarcinoma. Vėžys pradeda vystytis prostatos liaukinio epitelio ląstelėse. Daugelis prostatos adenokarcinomų auga labai lėtai ir nelinkę plisti. Bet yra ir tokių, kurios auga gana greitai.

Retos prostatos vėžio rūšys

Retos prostatos vėžio rūšys sudaro apie 10 proc. visų diagnozuojamų prostatos navikų.

• Duktalinė adenokarcinoma. Ši prostatos vėžio rūšis prasideda prostatos latakus išklojančiose ląstelėse. Auga ir plinta palyginti greitai. Aptinkama dažniausiai jau pažengusi.
• Pereinamųjų ląstelių (urotelio) vėžys. Išsivysto šlaplę išklojančiose ląstelėse. Bet dažniausiai prasideda šlapimo pūslėje ir per šlaplę išplinta į prostatą. Prostatos pereinamųjų ląstelių vėžys gali paskleisti metastazių į šlapimo pūslę ar gretimus audinius.
• Plokščiųjų ląstelių vėžys. Prasideda prostatą dengiančiose plokščiosiose ląstelėse. Dažnai auga ir plinta greičiau už prostatos adenokarcinomą. Daugeliu atvejų diagnozuojamas jau įsisenėjęs.
• Karcinoidiniai navikai. Itin reta prostatos vėžio rūšis. Išsivysto iš neuroendokrininės sistemos ląstelių. Auga lėtai, paprastai daugelį metų nekelia jokių problemų. Bet pasitaiko ir greičiau augančių navikų.
• Smulkiųjų ląstelių arba neuroendokrininis vėžys. Vėžio navikas sudarytas iš smulkių apvalių ląstelių, auga ir plinta greičiau už prostatos adenokarcinomą. Sergant šiuo vėžiu PSA kiekis kraujo serume gali ir nepadidėti, todėl aptikti ligą pradinėse stadijose sunkiau. Daugeliui vyrų smulkiųjų ląstelių vėžys nustatomas jau pažengęs.
• Sarkomos ir sarkomatoidiniai vėžiai. Sarkomos pradeda formuotis raumenų ląstelėse. Joms būdingas spartus augimas. Labiausiai paplitusi prostatos sarkomos rūšis – leiomiosarkoma. Dažniausiai serga 35–60 metų vyrai. Sarkomatoidiniai vėžiai – tai susimaišiusios sarkomos ir adenokarcinomos ląstelės.

Vyresniame amžiuje išsivystęs prostatos vėžys paprastai nesukelia simptomų ir nesutrumpina žmogaus gyvenimo, todėl galima apsieiti ir be agresyvaus gydymo. Dėl šios priežasties ankstyvas prostatos vėžio diagnozės nustatymas pagal specifinio antigeno (PSA) tyrimus jokių ligos simptomų nejaučiantiems garbingo amžiaus vyrams neturėtų reikšti, kad šią ligą visuomet reikia agresyviai (aktyviai) gydyti. Gerai gyvenimo kokybei palaikyti gydytojai dažnai rekomenduoja prisilaikyti sveikos gyvensenos principų, daugiau judėti ir vartoti tuos fitopreparatus, kurie slopina prostatos specifinio antigeno (PSA) ir prostatos vėžio progresavimą. Daugiau apie tokį poveikį turinčius fitopreparatus ir mokslinius tyrimus informacijos ieškokite čia.

Nevėžinių ir vėžinių prostatos ligų simptomai

Gerybinė prostatos hiperplazija. Su amžiumi vyrų priešinė liauka dažnai padidėja. Paprastai taip nutinka ne dėl vėžio. Ši liga vadinama gerybine prostatos hiperplazija arba prostatos išvešėjimu.

Prostatos vėžys iš pradžių nesukelia jokių simptomų. Daugelis prostatos navikų pradeda formuotis priešinės liaukos išorinėje dalyje, atokiau nuo šlaplės. Kol navikas nedidelis, jis nespaudžia kanalo (šlaplės) ir netrukdo šlapimui pasišalinti iš organizmo, todėl žmogus nejaučia jokių pokyčių. Kai pradeda reikštis simptomai, dažnai diagnozuojama jau vėlesnė prostatos vėžio stadija.

Nevėžinių (gerybinių) ir vėžinių (piktybinių) prostatos auglių simptomai labai panašūs:

• staigus noras šlapintis;
• dažnesnis nei įprastai noras šlapintis, ypač naktį;
• sunku nusišlapinti, šlapinantis jaučiamas veržimas, reikia pastangų pradėti ir baigti veiksmą;
• jausmas, kad vis nepavyksta iki galo ištuštinti šlapimo pūslės;
• baigus šlapintis po kelių minučių vėl gali nuvarvėti šiek tiek šlapimo ir suteršti apatinius;
• sėdint, važiuojant dviračiu dėl padidėjusios prostatos jaučiamas diskomfortas.

Labai retai gali atsirasti ir tokių simptomų:

• skausmas šlapinantis;
• šlapimas ar sperma su kraujo priemaišomis;
• skausmas ties varpos pagrindu.

Padidėję vėžio navikai ar išvešėjusi prostata ima spausti šlaplę. Per suspaustą šlaplę negali pratekėti šlapimo srovė, todėl šlapinimasis tampa skausmingas. Skausmas prie varpos pagrindo ar kraujo priemaišos šlapime dažniausiai signalizuoja apie piktybinę prostatos ligą.

Prisiminkite, kad atsiradus bet kokių simptomų būtina pasitikrinti pas gydytoją. Dažniausiai prostatos padidėjimas būna gerybinis. Tai reiškia, kad vėžio nėra, todėl liga lengvai pagydoma.

Priešinės liaukos vėžys dažniausiai auga lėtai, ypač vyresnio amžiaus vyrams. Simptomai gali būti vos juntami ir atsirasti per daugelį metų. Kartais pirmieji prostatos vėžio simptomai pasireiškia tik ligai išplitus į kaulus, bet taip nutinka retai. Į kaulus išplitę prostatos vėžio ląstelės gali sukelti nugaros, klubų, dubens, kitų kaulinių sričių skausmą.

Vėžio navikui pradėjus spausti stuburą gali pasireikšti kojų ar pėdų silpnumas ar tirpimas, šlapimo ar išmatų nelaikymas.

Vėžys, išplitęs į kitas kūno dalis, vadinamas metastazėmis arba antriniu prostatos vėžiu.

Prostatos vėžys gali sukelti ir kitokių simptomų, pvz., kristi svoris, ypač vyresniame amžiuje, trikti erekcija (jeigu prieš tai sutrikimų nebuvo).

Kuo anksčiau vėžys randamas, tuo lengviau jį gydyti. Ir tuo didesnė tikimybė, kad gydymas bus sėkmingas. Bet kurio amžiaus vyras, pajutęs ar pastebėjęs neįprastus simptomus, turėtų kuo skubiau kreiptis į šeimos gydytoją.

Prostatos vėžio rizikos veiksniai

Rizikos veiksniai – tai bet kurie aplinkos veiksniai, paveldėtos savybės, gyvenimo būdas ar įpročiai, dėl kurių poveikio didėja rizika susirgti vėžiu. Nors rizikos veiksniai turi įtakos vėžio atsiradimui, tačiau daugelis jų tiesiogiai vėžio nesukelia.

Kas konkrečiai sukelia prostatos vėžį – iki šiol nėra gerai žinoma, tačiau nustatyti kai kurie bendrieji rizikos veiksniai, kurie gali didinti tikimybę susirgti šia vyriška liga.

• Amžius. Didesnė rizika susirgti prostatos vėžiu vyresniems nei 50 metų asmenims. Apie 80 proc. prostatos vėžio atvejų nustatomi vyresniems nei 65 metų vyrams.
• Rasė. Juodosios rasės vyrai prostatos vėžiu serga dažniau nei baltaodžiai. Europoje prostatos vėžys dažniau diagnozuojamas šiaurinių regionų vyrams.
• Šeiminis polinkis. Manoma, kad prostatos vėžį gali sukelti vienas ar keli pakitę arba pažeisti ląstelės genai. Maždaug 75 proc. prostatos vėžio atvejų yra sporadiniai. Tai reiškia, kad genetiniai pakitimai įvyksta atsitiktinai, žmogui jau gimus. Apie 20 proc. prostatos vėžio atvejų yra šeiminiai, t. y. vėžys išsivysto dėl šeimose vyraujančių genų pokyčių ir jų sąveikos su aplinkos veiksniais. Apie 5 proc. prostatos vėžio atvejų yra paveldimi. Paveldimas prostatos vėžys išsivysto dėl genetinių pakitimų. Pakitę genai perduodami palikuonims. Jeigu pirmos eilės giminaičiui (tėvui, broliui ar vaikui) buvo diagnozuotas prostatos vėžys, kitiems šios šeimos vyrams rizika susirgti prostatos vėžiu padidėja 2-3 kartus.
• Paveldimas krūtų ir kiaušidžių vėžio sindromas. Jį sukelia BRCA1 ir (ar) BRCA2 genų mutacijos. Nors šis sindromas paprastai siejamos su didesne krūtų ir kiaušidžių vėžio rizika moterims, vyrams minėtų genų mutacijos taip pat gali padidinti riziką susirgti prostatos ir krūtų vėžiu. Rizika gali padidėti ir dėl HPC1, HPC2, HPCX genų mutacijos, tačiau nenustatyta, kad bent vienas iš jų sukeltų prostatos vėžį arba būtų specifinis prostatos vėžio žymuo.
• Mityba. Nors nėra įrodymų, kad netinkama mityba ar tam tikri produktai gali tiesiogiai sukelti prostatos vėžį arba apsaugoti nuo šios ligos, tačiau daugelis mokslininkų įžvelgia sąsajas tarp mitybos įpročių ir sergamumo onkologinėmis ligomis. Riebus maistas, ypač gyvuliniai riebalai, laikomi vienu iš prostatos vėžio rizikos veiksnių. Siekiant išvengti prostatos vėžio reikėtų atsisakyti riebaus maisto ir vietoje gyvulinės kilmės riebalų verčiau rinktis augalinius, daugiau valgyti daržovių, vaisių ir ankštinių augalų. Sveikai maitintis reikėtų įprasti nuo jaunų dienų, tačiau ir vėlesniais metais keisti mitybos įpročius – tik į naudą.

Prostatos vėžio tyrimai ir diagnostika

Jeigu nerimaujate dėl simptomų, kurie panašūs į prostatos vėžio, pirmiausia apsilankykite pas šeimos gydytoją. Gydytojui turėsite papasakoti apie ligos pradžią, trukmę ir simptomus. Surašęs ligos istoriją jis apžiūrės, apčiuops Jūsų prostatą ir tikriausiai paskirs atlikti kraujo tyrimus. Tyrimai padės nustatyti prostatos specifinio antigeno (PSA) kiekį Jūsų kraujyje.

Prostatos specifinio antigeno (PSA) tyrimas

PSA yra baltymas, kurį išskiria ir sveikos, ir piktybinės priešinės liaukos epitelinės ląstelės. Didelė PSA koncentracija kraujyje gali būti prostatos vėžio požymis, tačiau šio baltymo gali padaugėti ir dėl gerybinių prostatos susirgimų arba infekcijos. Jeigu sergate šlapimo takų infekcija, pirmiausia išsigydykite šią ligą. Kai pagysite, maždaug po mėnesio bus galima atlikti PSA tyrimą.

PSA lygis nustatomas pagal baltymų kiekį (nanogramais) 1 mililitre kraujo (ng/ml). PSA koncentracijos norma kiekvienam vyrui yra individuali ir labai priklauso nuo jo amžiaus. Į senatvę PSA lygis kraujyje paprastai didėja.

PSA normos pagal vyro amžių:

• vyrams iki 40 metų – iki 1,3 ng/ml;
• nuo 40 iki 49 metų – iki 2,0 ng/ml;
• vyrams nuo 50 iki 59 metų – iki 3 ng/ml;
• 60–69 metų vyrams – iki 4 ng/ml;
• vyresniems nei 70 metų vyrams – iki 4,5 ng/ml.

Dažniausiai baltymo padaugėja dėl gerybinio priešinės liaukos išvešėjimo (prostatos hiperplazijos), tačiau PSA lygis pakyla ne daugiau kaip iki 10 ng/ml. Sergant gerybinėmis prostatos ligomis PSA lygis gali būti ir didesnis nei 10 ng/ml, tačiau kuo didesnė baltymo koncentracija, tuo didesnė tikimybė, kad žmogus serga onkologine liga ir ji bus linkusi greičiau plisti. Kartais nutinka ir taip, kad PSA lygis neviršija normos, tačiau pagal kitus požymius vyrui diagnozuojamas vėžys.

PSA tyrimas taip pat atliekamas norint nustatyti ligos atsaką į gydymą. Jei PSA koncentracija nekinta – navikas neauga arba neplinta. Taikant sėkmingą gydymą augliai susitraukia ir PSA lygis kraujyje pradeda mažėti.

Kuo svarbus prostatos specifinis antigenas PSA

Prostatos specifinis antigenas (PSA) yra baltymas, kurį gamina prostatos ląstelės. PSA tyrimas padeda aptikti ankstyvų stadijų prostatos vėžį.

Prostatos vėžiu sergantiems vyrams PSA koncentracija kraujyje paprastai viršija normą, tačiau PSA kraujo tyrimas nėra vienintelis tyrimas, pagal kurį diagnozuojamas prostatos vėžys. Jis tik padeda gydytojams nuspręsti, ar reikalingi papildomi tyrimai, pavyzdžiui, biopsija, iš kurios matyti, ar prostatoje yra vėžinių ląstelių. Tiriant priešinės liaukos vėžiu jau sergančius vyrus, PSA baltymas ir jo pokyčiai yra vieni iš svarbiausių žymenų, pagal kuriuos sprendžiama apie prostatos vėžio progresavimą. Gydymas, kuris sumažina PSA kiekį, sulėtina ir prostatos vėžio augimą. Šalia pagrindinio gydymo gerai gyvenimo kokybei palaikyti gydytojai dažnai rekomenduoja prisilaikyti sveikos gyvensenos principų, daugiau judėti ir vartoti tuos fitopreparatus, kurie, kaip mokslininkai nustatė, slopina prostatos specifinio antigeno (PSA) ir prostatos vėžio progresavimą. Daugiau apie tokį poveikį turinčius fitopreparatus informacijos ieškokite čia.

Digitalinis rektalinis tyrimas

Tai prostatos apčiuopa per tiesiąją žarną. Šeimos gydytojas pirštine apmautą pirštą per išangę įkiša į tiesiąją žarną ir apčiuopia priešinę liuką: ar ji nesukietėjusi, ar nėra mazgelių, paviršiaus iškilimų ar nelygumų.

Jeigu kraujo tyrimų rezultatai ir digitalinė rektalinė prostatos apčiuopa šeimos gydytojui kelia įtarimą, kad prostatoje galimai vystosi piktybinis procesas, jis siunčia pacientą konsultuotis pas gydytoją onkologą, paprastai tai būna urologas (šlapimo sistemos ir vyrų lytinių organų ligų specialistas).

Gydytojas onkologas paprastai dar kartą atlieka PSA tyrimą, digitalinę rektalinę prostatos apčiuopą ir paskiria keletą kitų tyrimų, kad galėtų nustatyti, ar navikas yra gerybinis, ar piktybinis, ar jis išplitęs į kitus organus. Prostatos vėžiui diagnozuoti, jo stadijoms ir išplitimui nustatyti prireikia laboratorinių ir vaizdinimo tyrimų. Šių tyrimų yra gana nemažai, bet ne kiekvienam pacientui visų jų prireikia. Gydytojas onkologas visada paaiškina pacientui, kuriuos tyrimus ir kodėl reikia atlikti.

Transrektalinis prostatos tyrimas ultragarsu (echoskopija)

Tiriant prostatą ultrgarsu pacientui per išeinamąją angą į tiesiąją žarną įstumiamas nedidelis pailgas aparato daviklis. Ultragarso bangos, kurias skleidžia daviklis, atsimuša į priešinę liauką ir aidu grįžta atgal. Kompiuterinės programos suformuotas prostatos vaizdas matomas echoskopo ekrane. Procedūra ne iš maloniųjų, tačiau neskausminga ir trunka tik keletą minučių. Tyrimo metu dažnai atliekama ir prostatos biopsija.

Prostatos biopsija

Jeigu pagal tyrimų rezultatus gydytojas įtaria, kad prostatoje vystosi piktybinis procesas, diagnozei patvirtinti arba paneigti atliekama prostatos biopsija ir mikroskopinis įtartinų audinių tyrimas.

Prostatos biopsija gali būti atliekama poliklinikos procedūriniame kabinete, dienos stacionaro įstaigoje arba ligoninėje. Biopsiją atlieka gydytojas urologas.

Prostatos biopsija gali būti trijų rūšių:

• transrektalinė – kai plona adata duriama į prostatą per tiesiosios žarnos sienelę ( taikoma dažniausiai);
• transuretalinė – kai plona adata duriama į prostatą per šlaplę;
• transperinealinė – kai plona adata duriama į prostatą per tarpą tarp kapšelio ir tiesiosios žarnos.

Dažniausiai atliekama transrektalinė biopsija. Visi veiksmai kontroliuojami ultragarsu ir stebimi ultragarso aparato ekrane. Biopsijai naudojama speciali adata, įstatyta į vadinamąjį „pistoletą” (spyruoklę). „Iššovus“ adata įsminga į numatytą prostatos vietą ir automatiškai paima mėginį. Tyrimams reikia bent 6–10 arba dar daugiau mėginių iš skirtingų prostatos vietų, taigi, ir „šūvių“ paleidžiama ne mažiau. Tyrimas trunka apie pusvalandį. Kiekvieną iš skirtingos prostatos vietos paimtą mėginį ištiria gydytojas patologas ir po kelių dienų pateikia išvadas. Biopsijos procedūra nėra skausminga, nes pacientui sukeliama vietinė nejautra. Po procedūros paprastai skiriama antibiotikų, kad neįsimestų infekcija.

Atliekant transuretalinę biopsiją plonas metalinis vamzdelis su optiniu prietaisu ir šviesos šaltiniu (cistoskopas) įkišamas pacientui į šlaplę. Gydytojas šiuo prietaisu gali ne tik apžiūrėti prostatą, bet ir per jį prakišta pjaunamąja kilpa paimti mažą prostatos audinio gabalėlį. Procedūra atliekama taikant bendrąją arba vietinę nejautrą ir trunka apie pusvalandį ar kiek ilgiau.

Transperinealinė (tarpvietės) biopsija taikoma palyginti retai. Per tarpvietėje padarytą nedidelį pjūvį plona adata per kelis kartus paimama mėginių iš skirtingų prostatos vietų. Procedūra atliekama taikant bendrąją arba vietinę nejautrą ir trunka nuo ketvirčio iki pusės valandos.

Kai kuriais atvejais atlikus biopsiją ir ištyrus mėginius mikroskopu vėžinių ląstelių nenustatoma, tačiau įtarimų dėl vėžio lieka, todėl po kurio laiko biopsiją tenka kartoti.

Jeigu reikia išsiaiškinti, ar vėžys neišplitęs už priešinės liaukos ribų, pacientui gali būti atliekami vaizdinimo tyrimai. Prostatos vėžys nėra linkęs plisti, todėl vaizdinimo tyrimai atliekami tik tuo atveju, jei PSA koncentracija kraujyje labai padidėjusi.

Kaulų skenavimas

Prieš atliekant šį tyrimą pacientui į veną suleidžiamas nedidelis kiekis radioaktyvios medžiagos. Per kraują radionuklidinė medžiaga patenka į kaulus. Po kurio laiko išmatuojamas kaulų radioaktyvumas. Kompiuterinė programa apdoroja duomenis ir pateikia juos kaip dviejų išmatavimų pilką paveikslėlį. Paprastai radionuklidinė medžiaga kaupiasi kauluose maždaug vienodai. Tose vietose, kur jos susikaupia daugiau, matomos labai tamsios dėmės (karštieji taškai), sveikas kaulinis audinys gautuose vaizduose yra pilkas (šaltieji taškai). Karštieji taškai paprastai būna tose vietose, kur prasidėjęs uždegiminis procesas (kaulų lūžiai, artritas, navikai).

Atliekant tyrimą pacientas ramiai guli ant apžiūros stalo, o skenavimo kamera slenka išilgai jo kūno ir nuskenuoja visą skeletą. Kamera neskleidžia jokios radiacijos. Skenavimas neskausmingas ir trunka 30–40 minučių. Radionuklido dozė labai nedidelė, todėl žalos organizmui ji nepadaro. Radioaktyvi medžiaga per 1–2 dienas iš organizmo pasišalina su šlapimu. Kaulų skenavimas labai informatyvus, jis parodo ankstyvų vėžio metastazių pažeistas kaulų sritis.

Dėl Jūsų ir mūsų saugumo:

• po tyrimo bent 2–3 dienas gerkite daug skysčių, kad radioaktyvi medžiaga greičiau pasišalintų su šlapimu; kiekvienąkart pasišlapinę kruopščiai nusiplaukite rankas ir unitazą;
• kol iš organizmo nepasišalino radioaktyvi medžiaga, negalima daryti šlapimo tyrimo (dėl apšvitinimo pavojaus medicinos darbuotojams);
• dvi paras po kaulų skenavimo negalima daryti jokio radionuklidinio tyrimo.

Kompiuterinės tomografijos tyrimas

Kompiuterinė tomografija yra radiologinio tyrimo metodas. Kompiuteriniu tomografu, naudojant rentgeno spindulius, sukuriami trimačiai žmogaus organų vaizdai. Kompiuterinė programa juos sujungia į vientisą vaizdą, todėl gydytojas gali pamatyti įvairius pakitimus arba navikus ir net išmatuoti naviko dydį.

Prostatos magnetinio rezonanso tomografija

Šio tyrimo metu detalius kūno vaizdus padeda sukurti ne rentgeno spinduliai, o stiprūs magnetiniai laukai, todėl tyrimas nėra kenksmingas, tačiau turi kitą blogybę – magnetinio rezonanso tomografija negalima tirti asmens, kuriam implantuotas širdies stimuliatorius, insulino ar vaistų pompa, nerūdijančio plieno stentas ar protezas, nes prietaisai gali sutrikti, o senojo tipo protezai įkaisti ar pajudėti. Nemalonus dirginimas gali atsirasti dėl tatuiruočių ar permanentinio makiažo. Šis tyrimas nepamainomas diagnozuojant susirgimus dubens srityje, iš jų ir prostatos vėžį. Prostatos magnetinio rezonanso tyrimas padeda gydytojui nustatyti auglio dydį ir išplitimą į aplinkinius minkštuosius audinius.

Kai visi paskirti tyrimai bus baigti, gydytojas kartu su Jumis aptars jų rezultatus ir diagnozę, net jei tai būtų vėžys. Tyrimo rezultatai padės gydytojui detaliai aprašyti ligą, t. y. nustatyti vėžio stadiją.

Prostatos vėžio stadijos

Prostatos vėžio stadijos nustatomos pagal tarptautinę TNM sistemą. TNM sistemoje vertinamas auglio dydis (T), jo išplitimas į sritinius limfinius mazgus (N) ir atokius organus – metastazės (M).

T (naviko arba auglio) stadijos

T raidė TNM sistemoje reiškia naviką arba auglį (angl. tumour).

TX – pirminio auglio įvertinti neįmanoma.

T0 – nėra jokių požymių, kad prostatoje yra auglys.

T1 – auglys per mažas, kad jį būtų galima apčiuopti pirštu per tiesiąją žarną arba pastebėti atliekant vaizdinimo tyrimus. Tokius augliukus galima aptikti, kai dėl kraujyje padidėjusio PSA lygio atliekama biopsija ir mėginys ištiriamas mikroskopu.

T2 – navikas yra tik priešinėje liaukoje. Šios stadijos navikai skirstomi į 3 pogrupius:

• T2a – navikas apėmęs pusę vienos skilties;
• T2b – navikas apėmęs daugiau nei pusę vienos skilties;
• T2c – navikas apėmęs abi prostatos skiltis, bet neišplitęs už jos ribų.

T3 – navikas peraugęs priešinę liauką gaubiančią kapsulę, bet neišplitęs į gretimus organus. T3 stadija skirstoma į 2 pogrupius:

• T3a – navikas peraugęs prostatos kapsulę;
• T3b – navikas išplitęs į sėklines pūsleles – mažas porines liaukutes, esančias už šlapimo pūslės.

T4 – navikas išplitęs į gretimus organus, pavyzdžiui, tiesiąją žarną, šlapimo pūslę, keliamuosius išangės raumenis ir (ar) mažojo dubens sieną.

N (naviko išplitimo į sritinius limfinius mazgus) stadijos

N raidė TNM sistemoje reiškia limfinius mazgus (angl. node). Limfiniai mazgai dažniausiai padidėja, kai į juos išplinta piktybinės ląstelės.

NX – vėžio metastazių į limfmazgius įvertinti neįmanoma.

N0 – vėžio metastazių regioniniuose (mažojo dubens) limfmazgiuose nėra.

N1 – vėžio metastazės sritiniuose limfmazgiuose ar limfmazgyje.

Metastazių į atokius organus stadijos

M raidė TNM sistemoje žymi vėžio išplitimą arba metastazes į atokius nuo pirminio naviko organus (angl. metastases).

M0 – vėžio metastazių į atokius organus nėra.

M1 – vėžys išplitęs į atokius organus:

• M1a – vėžys išplitęs į limfmazgius, esančius už mažojo dubens ribų;
• M1b – yra metastazių kauluose;
• M1c – yra metastazių kituose vidaus organuose (plaučiuose, kepenyse, smegenyse).

Naviko diferenciacijos laipsnis

Apie prostatos vėžio agresyvumą sprendžiama pagal navikinių ląstelių diferenciacijos laipsnį. Ląstelių agresyvumo laipsnį nustato gydytojas patologas, ištyręs biopsijos mėginį mikroskopu. Navikinių ląstelių diferenciacijos laipsnis parodo, kiek jos pakitusios palyginti su ląstelėmis, iš kurių išsivystė. Kuo naviko ląstelė panašesnė į sveikąją, t. y. labiau diferencijuota, tuo ji mažiau piktybiška. Kuo naviko ląstelė labiau pakitusi arba mažiau diferencijuota, tuo liga pavojingesnė ir gali išplisti į kitus audinius ar organus. Aukšto diferenciacijos laipsnio navikai žymimi simboliu G1, vidutinio laipsnio – G2, žemo laipsnio arba blogai diferencijuoti (itin piktybiški) navikai žymimi G3 ir G4.

Naviko piktybiškumo vertinimas pagal Glisono sistemą

Prostatos vėžio agresyvumas dažniausiai nustatomas pagal Glisono (Gleason) sistemą. Glisono sistema remiasi dviejų indeksų nuo 1 iki 5 suma, o šiuos indeksus nustato gydytojas patologas, tirdamas navikinį audinį mikroskopu. Glisono sistemoje pro mikroskopą matomų navikinių ląstelių diferenciacijos laipsnis vertinamas indeksais nuo 1 iki 5. Navikinėms ląstelėms, kurios pro mikroskopą atrodo panašiai kaip sveikosios, priskiriamas mažas laipsnis, o toms, kurios labai skiriasi nuo sveikųjų ir galimai yra agresyvios, priskiriamas didesnis laipsnis. Tiriamame preparate randama skirtingos diferenciacijos ląstelių. Du dažniausiai preparate nustatomi diferenciacijos laipsniai sudedami, o jų suma ir reiškia diferenciaciją pagal Glisoną. Kuo laipsnių suma mažesnė, tuo liga švelnesnė, ir atvirkščiai – kuo laipsnių suma didesnė, tuo liga agresyvesnė ir didesnė metastazių tikimybė.

Sudarant prostatos vėžio gydymo planą visada atsižvelgiama ne tik į ligos stadiją, bet ir į naviko piktybiškumą pagal Glisono skalę.

Glisono sistemoje X reiškia, kad indeksų suma nevertinama; jeigu indeksų suma 6 arba mažiau – naviko ląstelės gerai diferencijuotos; 7 – vėžys vidutiniškai blogai diferencijuotas; 8, 9, ar 10 – vėžys blogai diferencijuotas arba visai nediferencijuotas.

Prostatos vėžio gydymas

Kuriuos gydymo metodus taikyti prostatos vėžiu sergančiam vyrui paprastai nusprendžia gydytojų komanda: chirurgas (urologas), onkologas redioterapeutas ir onkologas chemoterapeutas. Gydymo planas sudaromas individualiai kiekvienam pacientui, todėl nieko nuostabaus, kad Jūsų kolegai ar kaimynui prostatos vėžys buvo gydomas visai kitaip, nei rekomenduojama Jums. Siekdami parinkti tinkamiausią gydymą specialistai atsižvelgia į daugelį veiksnių:

• vyro bendrą sveikatos būklę;
• amžių;
• ar pacientas serga dar kuriomis nors ligomis;
• vėžio stadiją ir diferenciacijos laipsnį;
• ar yra atokių metastazių;
• PSA lygį kraujo serume;
• tikėtiną šalutinį gydymo poveikį;
• koks gydymo tikslas priimtinas pacientui ir kokios naudos jis tikisi iš gydymo.

Pagrindiniai priešinės liaukos vėžio gydymo metodai yra hormonų terapija, spindulinė terapija ir chirurginis gydymas, rečiau taikoma chemoterapija.

Šalia pagrindinio gydymo gerai gyvenimo kokybei palaikyti gydytojai dažnai rekomenduoja prisilaikyti sveikos gyvensenos principų, daugiau judėti ir vartoti tuos fitopreparatus, kurie, kaip mokslininkai nustatė, slopina prostatos specifinio antigeno (PSA) ir prostatos vėžio progresavimą. Daugiau apie tokį poveikį turinčius fitopreparatus ieškokite informacijos čia.

Gydymas hormonais

Prostatos vėžio vystymąsi skatina vyriški lytiniai hormonai arba androgenai. Sumažinus jų kiekį kraujyje galima sulėtinti naviko augimą ir sušvelninti ligos simptomus. Androgenų vyro organizme yra kelių rūšių. Bene svarbiausias iš jų yra testosteronas, kurio daugiausiai pagaminama sėklidėse. Testosterono kiekį organizme galima sumažinti 2 būdais: pašalinti sėklides (chirurginė kastracija) arba sėklidžių funkciją slopinti arba blokuoti vaistais (medikamentinė kastracija). Naujausi tyrimai rodo, kad hormonų terapija, taikoma kartu su spinduline terapija, gali prailginti vyrų gyvenimą tais atvejais, kai prostatos vėžys linkęs atsinaujinti. Kartais hormonų terapija taikoma prieš spindulinį ar chirurginį gydymą, kai reikia sumažinti auglio tūrį.

Išplitęs ir neišplitęs priešinės liaukos vėžys gydomas skirtingai.

Neišplitusio prostatos vėžio gydymas

Neišplitęs prostatos vėžys – tai navikas, kuris veši tik priešinėje liaukoje. Kaip atrodo prostatos naviko ląstelės, ar navikas linkęs augti greitai, ar lėtai, ar yra rizikos, kad gali išplisti – pagal šiuos požymius prostatos vėžiu sergantys vyrai priskiriami skirtingoms gydymo grupėms. Gydytojams ši informacija labai naudinga, kai reikia parinkti kiekvienam vyrui tinkamiausią gydymo būdą.

Mažos rizikos lokalaus (neišplitusio) prostatos vėžio gydymas

Mažos rizikos lokalus prostatos vėžys dažniausiai daugelį metų nei auga nei progresuoja. Kol navikas ramus ir nekelia jokių problemų, pacientas yra aktyviai stebimas: jis turi reguliariai lankytis pas gydytoją ir atlikti PSA tyrimus, kad būtų galima laiku nustatyti ligos paūmėjimą. Šiuo laiku joks gydymas neskiriamas.

Prostatos vėžio gydymas gali turėti ilgalaikį šalutinį poveikį, todėl gydytojų prioritetas yra nepradėti gydymo tol, kol tai saugu. Jei liga ima progresuoti, gali būti taikomi keli gydymo būdai:

• chirurginis priešinės liaukos pašalinimas;
• spindulinė terapija;
• hormonų terapija.

Jaunesniems nei 65 metų vyrams chirurginis priešinės liaukos pašalinimas gali sumažinti naviko išplitimo riziką ilgiems metams. Todėl ir rekomenduojama jaunesniems vyrams šalinti prostatą ar taikyti spindulinį gydymą ankstyvesnėse ligos stadijose nei vyresnio amžiaus vyrams.

Vidutinės rizikos lokalaus prostatos vėžio gydymas

Vidutinės rizikos lokalus prostatos vėžys išsivysto ir pradeda plisti per keletą metų. Pacientams dažniausiai taikomas chirurginis arba spindulinis gydymas. Spindulinis gydymas gali būti išorinis arba vidinis. Vidinis spindulinis gydymas vadinamas brachiterapija (vyrui į prostatą trumpam laikui arba visam gyvenimui įsodinama 40–50 mažų radioaktyvių kapsulių). Dažniausiai prieš spindulinį gydymą, vienu metu arba jam pasibaigus pacientui skiriama ir hormonų terapija.

Didelės rizikos lokalaus prostatos vėžio gydymas

Didelės rizikos lokalus prostatos vėžys taip pat gali išsivystyti ir išplisti per porą metų. Gydytojai paprastai rekomenduoja pašalinti prostatą arba taikyti išorinį spindulinį gydymą. Brachiterapija taikoma palyginti retai, nes piktybinės ląstelės dažniausiai jau būna išplitusios už prostatos ribų, todėl radioaktyvūs spinduliai gali jų nepasiekti. Pacientams prieš spindulinį gydymą, vienu metu arba jam pasibaigus skiriama ir hormonų terapija.

Jeigu dėl prastos sveikatos pacientui negalima taikyti chirurginio arba spindulinio gydymo, jis gali rinktis hormonų terapiją arba „stebėk ir lauk“ gydymą, kuris padėtų kontroliuoti ligą ir jos simptomus.

Lokaliai pažengusio prostatos vėžio gydymas

Lokaliai pažengęs prostatos vėžys – tai navikas, peraugęs priešinę liauką gaubiančią kapsulę. Dažniausiai taikomi gydymo būdai – išorinė spindulinė terapija ir chirurginis prostatos pašalinimas. Spindulinė terapija paprastai derinama su hormonų terapija. Gydymas hormonais gali būti taikomas prieš spindulinę terapiją arba vienu metu ir trukti nuo 3 iki 6 mėnesių. Pasibaigus spinduliniam gydymui pacientas 2 metus ar dar ilgiau gydomas hormonais, jeigu naviko diferenciacijos laipsnis pagal Glisono skalę didesnis nei 8.

Jeigu dėl prastos sveikatos pacientui negalima taikyti chirurginio arba spindulinio gydymo, jis gali rinktis hormonų terapiją.

Išplitusio prostatos vėžio gydymas

Jeigu prostatos vėžys išplitęs į kitus organus, taikoma hormonų terapija. Gydant hormonais vėžys nesunaikinamas, bet organizme sumažėja testosterono ir liga ilgą laiką kontroliuojama.

Dar vienas būdas sumažinti testosterono lygį – sėklidžių pašalinimas (chirurginė kastracija arba orchidektomija). Testosterono daugiausiai gamina sėklidės. Pašalinus sėklides sparčiai sumažėja testosterono lygis ir liga sėkmingai kontroliuojama.

Pacientą gydant hormonais arba jam atlikus chirurginę kastraciją ligą dažnai pavyksta suvaldyti keletą metų. Tačiau kartais vėžys sugrįžta. Atsinaujinusį naviką gydytojai rekomenduoja gydyti chemoterapija arba steroidiniais vaistais. Chemoterapija ir steroidai gali kuriam laikui auglį sumažinti.

Prostatos vėžiui išplitus į kaulus juos gali skaudėti, dėl metastazių į stuburą gali tirpti ar dilgčioti rankos ar kojos. Spindulinis gydymas, nukreiptas į kaulus, kur yra metastazių, padeda numalšinti skausmą ir sustiprinti kaulinį audinį.

Pacientai taip pat gali būti gydomi bisfosfonatais – vaistais, kurie mažina kaulų skausmus ir slopina kalcio pasišalinimą iš kaulinio audinio t. y. neleidžia kaulams suminkštėti, todėl sumažėja kaulų lūžių rizika.

Iš vyrų istorijos

Pietų Korėjos mokslininkai, ištyrę XV–XIX amžiaus eunuchų (kastruotų vyrų) ir nekastruotų jų bendraamžių korėjiečių genealogiją , nustatė, kad eunuchų gyvenimas trukdavo apie 70 metų arba vidutiniškai 14–19 metų ilgiau nei nekastruotų tų laikų vyrų.

Mokslininkų nuomone vyrų lytinis hormonas testosteronas turi įtakos jų gyvenimo trukmei. Manoma, kad pašalinus sėklides ir sumažėjus testosterono gamybai, organizmas aminorūgštis naudoja ne reprodukcinių ląstelių gamybai, o ląstelių gynybinėms funkcijoms stiprinti.

Tačiau visais atvejais pasikliauti eunuchų tyrimais pavojinga: „vyriškumas“ jiems būdavo pašalinamas vaikystėje, juos supo turtas ir prabanga, jie nepažino bado ir skurdo, jiems negrėsė jokios lytiniu keliu plintančios infekcijos.

Gydymo šalutinis poveikis

Pacientą prižiūrinčios medikų komandos tikslas – padėti išvengti gydymo šalutinių reakcijų arba jas suvaldyti. Tokia pagalba vadinama palaikomąja arba paliatyvia priežiūra ir yra svarbi gydymo plano dalis nepriklausomai nuo ligos stadijos.

Gydymo šalutinis poveikis priklauso nuo vėžio stadijos, gydymo trukmės, naudojamų vaistų ir jų dozių, taip pat nuo paciento bendros sveikatos būklės. Dar iki gydymo pradžios vertėtų išklausinėti gydytoją apie kiekvieną gydymo būdą ir jo šalutinį poveikį. Labai svarbu išsiaiškinti, kaip gydymas gali paveikti Jūsų vaisingumą, seksualines ir šlapinimosi funkcijas. Jeigu gydymo procedūrų metu arba joms pasibaigus atsiranda šalutinių reiškinių, nesidrovėkite apie juos iškart pasakyti savo gydytojui ar slaugytojui.

Ilgalaikis ir vėlyvasis šalutinis poveikis

Kartais šalutinis poveikis gali būti ilgalaikis, t. y. nepageidaujamos reakcijos gali tęstis ir pasibaigus gydymo kursui.

Jeigu šalutinis poveikis pasireiškia po gydymo praėjus keliems mėnesiams ar metams, jis vadinamas vėlyvuoju.

Spindulinio gydymo šalutinis poveikis

Spindulinis gydymas gali sukelti viduriavimą, vidurių putimą, kraujavimą iš virškinamojo trakto, žarnyno judesių sutrikimus, padažnėjusį šlapinimąsi, nuovargį, impotenciją (erekcijos išnykimą), nemalonius pojūčius tiesiojoje žarnoje, pavyzdžiui, deginimą ar skausmą. Baigus gydymą dauguma šių reiškinių praeina, tačiau su impotencija kartais tenka susitaikyti. Kai kurie spindulinio gydymo šalutiniai reiškiniai gali išryškėti tik po kelių mėnesių ar metų.

Hormonų terapijos šalutinis poveikis

Hormonų terapijos sukelti šalutiniai reiškiniai pasibaigus gydymui taip pat palengva išnyksta, išskyrus tuos atvejus, kai buvo atlikta chirurginė kastracija. Dažniausiai po hormonų terapijos gali pasireikšti šios komplikacijos: impotencija, lytinio potraukio (libido) sutrikimas, ūmūs karščio ir prakaito pylimai, krūtų padidėjimas, depresija, svorio priaugimas, raumenų masės sumažėjimas, kaulinio audinio retėjimas (osteopenija ir osteoporozė), sąnarių skausmai ir artritas.

Hormonų terapija taip pat gali padidinti riziką susirgti metaboliniu sindromu. Metabolinis sindromas – tai įvairių patologinių požymių, tokių kaip nutukimas, didelis blogojo cholesterolio kiekis kraujyje, aukštas kraujospūdis, visuma. Metabolinis sindromas didina riziką susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis ir diabetu. Jeigu renkatės medikamentinę arba chirurginę kastraciją, gydymo naudą ir galimą riziką būtinai aptarkite su gydytoju. Daugelis gydytojų laikosi nuomonės, kad tais atvejais, kai prostatos vėžys išplitęs ir pažengęs, kastracijos nauda atsveria galimų šalutinių reiškinių pavojų.

Chemoterapijos šalutinis poveikis

Chemoterapijos šalutinis poveikis kiekvienam vyrui pasireiškia skirtingai ir priklauso nuo chemoterapijos tipo, vaistų dozės ir gydymo trukmės. Dažniausiai pacientai jaučia nuovargį, silpnumą, išopėja burna ir gerklė, gali varginti viduriavimas, pykinimas ir vėmimas, vidurių užkietėjimas, nukentėti seksualinis potraukis ir vaisingumas, dingti apetitas, laikinai nuslinkti plaukai. Baigus gydymą beveik visi šalutiniai reiškiniai praeina, tačiau kai kurie gali tęstis ilgiau, pasikartoti ar pasireikšti po kelių mėnesių ar metų.

Paciento būklę ir simptomus lengvinantis (paliatyvus) gydymas

Paliatyvus gydymas padeda pacientui pasijusti geriau bet kurioje ligos stadijoje. Dažnai pacientams vienu metu taikomas dvejopas gydymas – nuo onkologinės ligos ir nuo gydymo sukeltų šalutinių padarinių. Toks gydymas daugeliui pacientų palengvina simptomus ir pagerina gyvenimo kokybę.

Paliatyvaus gydymo metodai labai įvairūs, jie apima medikamentinį gydymą, spindulinę terapiją, hormonų terapiją, chirurginį gydymą, specialias dietas ir dar kitus būdus.

Gyvenimas pasibaigus gydymui

Baigus prostatos vėžio gydymą (po operacijos, hormonų terapijos ar spindulinio gydymo) su gydytoju onkologu reikėtų aptarti reguliarių patikrų planą. Šis planas turėtų apimti paciento fizines patikras, laboratorinius (PSA tyrimus) bei vaizdinimo tyrimus, kad būtų galima laiku nustatyti grįžtamuosius ligos simptomus arba vėlyvąjį šalutinį chemoterapijos poveikį. Patikros turėtų prasidėti praėjus keletui mėnesių po gydymo ir tęstis keletą metų.

Pasibaigus gydymui vyrų sveikata rūpinasi gydytojas urologas. Pirmuosius dvejus metus po gydymo reguliariai tikrintis būtina kas 3 mėnesius. Vėlesniais metais, jeigu ligos požymių nenustatoma ir žmogus jaučiasi gerai, užtenka tikrintis 2 kartus per metus. Dar vėliau užtenka ir 1 kasmetinės patikros.

Reikėtų susitaikyti su mintimi, kad gydytojas urologas kiekvienąkart Jus apžiūrės, pirštu per tiesiąją žarną apčiuops priešinę liauką arba buvusią jos vietą, informuos apie atlikto PSA tyrimo rezultatus. Jeigu gydytojui kils įtarimų, kad liga atsinaujina, Jums vėl bus atliekamas PSA tyrimas, prostatos biopsija, kaulų skenavimas, ultragarsinis ar kiti vaizdinimo tyrimai. Beveik visi prostatos vėžio gydymo metodai gali turėti nepageidaujamų pasekmių. Vieni negalavimai gali trukti keletą savaičių ar mėnesių, o kiti išlikti visam gyvenimui. Jeigu atsirastų nemalonių organizmo pokyčių (kaulų skausmas, šlapinimosi sutrikimai, karščiavimas), savo rūpesčius tyrėtumėte drąsiai išsakyti gydytojui. Nuslėpti negalavimai gali atsigręžti kaulų lūžiais ar infekciniais susirgimais.

Įveikę prostatos vėžį vyrai yra skatinami laikytis sveikos gyvensenos nuostatų: nepriaugti svorio, nerūkyti, sveikai maitintis, laiku atlikti rekomenduojamus profilaktinius vėžio tyrimus. Saikingas fizinis krūvis turėtų padėti atstatyti ištvermę ir energiją. O gydytojas tikrai pagelbės sudaryti Jūsų poreikius ir galimybes atitinkantį fizinių pratimų planą. Gerai gyvenimo kokybei palaikyti gydytojai dažnai rekomenduoja vartoti tuos fitopreparatus, kurie, kaip mokslininkai nustatė, slopina prostatos specifinio antigeno (PSA) ir prostatos vėžio progresavimą. Daugiau apie tokį poveikį turinčius fitopreparatus ieškokite informacijos čia.

Puslapis parengtas pagal American Society of Clinical Oncology (cancer.net), American Cancer Society (cancer.org), Cancer Research UK (cancerresearchuk.org) ir Egton Medical Information Systems Limited (patient.co.uk) informaciją.