Vėžio žinynas

Vėžio istorija senesnė už pačios žmonijos. Istorinių žinių apie vėžį mokslininkai semiasi ne tik iš rašytinių šaltinių, bet ir iš archeologinių radinių. Naujausi priešistorinių dinozaurų kaulų tyrimai rodo, kad ir šie galiūnai sirgo onkologinėmis ligomis. Vėžys tikrai neaplenkė Senovės Egipto ir jo užgrobtų kraštų (pvz., Nubijos) gyventojų. Egiptiečiai puikiai išmanė palaikų laidojimo meną, jie mokėjo meistriškai balzamuoti ne tik mirusiųjų kūnus, bet ir kai kuriuos vidaus organus. Senovinių kapaviečių ir juose rastų palaikų tyrimai padėjo mokslininkams nustatyti, kad daugiau nei prieš 3000 metų gyvenę žmonės sirgo onkologinėmis ligomis.

Seniausias žinomas rašytinis medicinos dokumentas – Edvino Smito (angl. Edwin Smith) 1862 m. Luksore (Egiptas) įsigytas papirusas, datuojamas 3000–2500 m. pr. Kr. Manoma, kad jo autorius – Senovės Egipto architektas ir gydytojas Imhotepas. Papiruse minimi ir keli turbūt krūties vėžio atvejai, detaliai aprašomi „iškilūs vėsūs dariniai krūtyje”, kurie yra kieti, didėja ir plinta. Apie šių auglių gydymą, skirtingai nei apie kitas ligas, Imhotepas palieka tik vieną sakinį – „Gydymo nėra.”

Eberso papiruse (1500 m. pr. Kr.) aprašomi minkštųjų audinių, riebalinio audinio, odos augliai, siūloma juos išpjauti. Eberso papiruse minimi net 3 vėžio gydymo būdai: mechaninis, magija ir gydymas vaistais. Iš papirusuose pateiktos informacijos matyti, kad senovės egiptiečiai mokėjo atskirti gerybinius auglius nuo piktybinių. Graikų istorikas Herodotas (V a. pr. Kr.) savo raštuose mini Senovės Persijos princesę Atosą, kuriai vergas Democedas pašalino krūtyje atsiradusį kraujuojantį auglį.

Antikinės Graikijos gydytojas Hipokratas (apie 460–370 m. pr. Kr.) aprašė keletą vėžio rūšių ir ligą pavadino graikišku žodžiu karkinos, kas reiškė krabą arba vėžį (galbūt pagal piktybinio naviko išorinį panašumą į šį gyvį). Vėliau graikiškas ligos pavadinimas karkinos buvo išverstas į lotynų kalbą cancer ir iš jos pateko į Vakarų Europos kalbas. Hipokratas teigė, kad žmogaus organizmą sudaro 4 skysčiai: kraujas, gleivės, geltonoji ir juodoji tulžis; skysčių pusiausvyros sutrikimai sukelia ligas, o juodosios tulžies perteklius – vėžį.

Romėnų epochos gydytojas ir filosofas Klaudijus Elijus Galenas (129–200 m.) graikišku žodžiu oncos (tinimas) pavadino gerybinius auglius. Taip atsirado terminai onkologija, onkologas. Galenas išplėtė Hipokrato teoriją apie vėžio kilmę, bet nepritarė chirurginiam vėžio gydymui. Jis teigė, kad nepiktybinius auglius sukelia geltonoji tulžis, o vėžį – juodosios tulžies perteklius. Juodosios tulžies pilna visame kūne, todėl išpjovus vėžį ji vėl atitekėtų. Galenas pirmasis pavartojo terminą sarkoma. Šiuo žodžiu jis pavadino auglius, savo išvaizda panašius į išvešėjusią mėsą. Galenas buvo įsitikinęs, kad vėžys neišgydomas.

Hipokrato sukurta vėžio atsiradimo teorija išsilaikė daugiau negu 1000 metų, net iki renesanso laikų. Žlugus Romos imperijai mokslo progresas Europoje apmirė, medicina ir vėžio gydymas buvo prilyginti burtams ir magijai, o visos chirurginės operacijos ir lavonų skrodimai uždrausti.

Renesanso laikotarpiu sparčiai vystėsi mokslas apie žmogaus anatomiją ir fiziologiją, buvo aprašyta kraujotaka ir limfinė sistema, atsirado naujų žinių apie vėžio kilmę ir gydymą. Remiantis naujausiais moksliniais tyrimais pagaliau buvo paneigta juodosios tulžies vėžio teorija. Olandų gydytojai Zacutas Lusitanis (Zacutus Lusitani) ir Nikolas Tulpas (Nicolaes Tulp) pagrindė infekcinę vėžio teoriją. Jie manė, kad vėžys užkrečiamas Pirmoji specializuota vėžio ligoninė Prancūzijoje net buvo priversta išsikelti už miesto ribų, nes gyventojai bijojo užsikrėsti nuo vėžiu sergančių ligonių.

Reikšmingas žingsnis tiriant vėžį buvo Roberto Huko (Robert Hooke) 1665 m. ir Antonijaus van Levenhuko (Antonie van Leeuwenhoek) 1667 m.) sukonstruoti mikroskopai. Robertas Hukas buvo pirmasis mokslininkas, gyvo organizmo daleles pavadinęs ląstelėmis. Antonijus van Levenhukas atrado raudonuosius kraujo kūnelius ir bakterijas.

XVIII a. Škotijos chirurgas Džonas Hanteris (John Hunter) aprašė vėžio chirurginio gydymo metodus, limfinės sistemos veiklą ir jos reikšmę žmogaus organizmui. Vėžį jis siejo su limfos sudėties ir apytakos pakitimais. Italas anatomas Džovanis Morgagnis (Giovanni Morgagni), siekdamas nustatyti mirties priežastis, 1761 m. pradėjo daryti skrodimus. Jis pastebėjo, kad dažnai mirties priežastis buvo patologiniai organų pakitimai, iš jų ir organuose atsiradę navikai. Taip mirę nuo vėžio pacientai netiesiogiai prisidėjo prie supratimo apie šią ligą.

XVIII a. pabaigoje ir XIX a. tobulėjo mikroskopai, todėl mokslininkai galėjo tirti navikinių ląstelių augimą. Ląstelių patologijos buvo susietos su onkologinėmis ligomis. Vokiečių chirurgas Karlas Tiršas (Karl Thiersch) nustatė, kad vėžys plinta ne skysčiais, o piktybinėmis ląstelėmis. Šie ir kiti atradimai padėjo pamatus šiuolaikinei onkologijai.

XIX a. viduryje anestezijai pradėta naudoti diazoto monoksidą, populiariai vadinamą juoko dujomis, ir eterį, todėl operacijos tapo ne tokios skausmingos ir jų buvo daroma vis daugiau.

XX a. pradžioje onkologijoje pradėta taikyti švitinimo terapija, chemoterapija, sparčiai vystėsi genetikos mokslas, atrasta DNR struktūra, sukurta onkogenų teorija, už kurią amerikiečių mokslininkai J. M. Bišopas (J. M. Bishop) ir H. E. Varmus 1989 m. buvo apdovanoti Nobelio premija. 1990 m. atrasti BRCA genai, kurių mutacijos yra viena iš krūties vėžio priežasčių. Vėžio gydymo rezultatai pagerėjo pradėjus taikyti kombinuotą gydymą (vienu metu ar tam tikru eiliškumu taikyti spindulinę terapiją, chemoterapiją ir chirurginį gydymą).

Ilgus šimtmečius vėžys buvo laikomas žmonijos prakeiksmu, likimo siųsta nepagydoma liga, apie jį buvo vengiama kalbėti arba kalbama pašnibždomis, dėl ligos kaltinami parazitai ar išoriniai kancerogenai.

Šiandien vėžys dažnai vadinamas civilizacijos liga: mažiau fiziškai dirbame, sočiau valgome, mokame apsiginti nuo infekcijų, pagydyti daugelį ligų, todėl gyvename gerokai ilgiau už savo protėvius. Tačiau vis mažiau judame, namie ir darbe mus supa labiau užteršta aplinka, o mūsų maistą augina ir brandina chemijos pramonė ir technologijos. Civilizacijos privilegijos neišvengiamai tampa tiesioginėmis ar netiesioginėmis vėžinių susirgimų priežastimis, o sergančiųjų onkologinėmis ligomis visame pasaulyje daugėja.

Taikant pažangiausius gydymo metodus daugelis onkologinių ligų šiandien jau pagydomos. Mokslas ir medicina kasmet pasiūlo naujų efektyvesnių vėžio gydymo būdų, sukuriama naujų veiksmingų priešvėžinių vaistų. Tikriausiai ne už kalnų ir ta diena, kai bendromis mokslininkų ir gydytojų pastangomis bus atskleista visa šios grėsmingos ligos prigimtis ir sukurti vaistai, kurie padės nugalėti net ir sunkiausias vėžio formas.

Daugiau informacijos apie Jus dominantį vėžio tipą: