Rizikos veiksniai ir prevencija
Storosios žarnos (kolorektalinis) vėžys
Tiesiosios (išeinamosios) žarnos vėžys
Storosios žarnos (kolorektalinio) vėžio rūšys
Žarnyno vėžio simptomai ir požymiai
Storosios žarnos vėžio simptomai
Gaubtinės žarnos vėžio simptomai
Tiesiosios žarnos vėžio simptomai
Plonosios žarnos vėžio simptomai
Dvylikapirštės žarnos vėžio simptomai
Pasitarkite su šeimos gydytoju
Žarnyno vėžio stadijos pagal tarptautinę TNM sistemą
Romėniškais skaičiais žymimos žarnyno vėžio stadijos
Duke navikų klasifikavimo sistema
Žarnyno vėžio ląstelių diferenciacijos laipsnis
Storosios žarnos vėžio diagnostika
Storosios žarnos vėžio ankstyvosios diagnostikos programa
Plonosios žarnos vėžio diagnostika
Gaubtinės žarnos vėžio gydymas
Tiesiosios žarnos vėžio gydymas
Žarnyno vėžys – viena iš labiausiai paplitusių vėžinių ligų. Vėžio registro duomenimis žarnyno vėžys kiekvienais metais nustatomas daugiau negu 1600 Lietuvos gyventojų. Sergančiųjų skaičius kasmet didėja 3–6 procentais, kitaip tariant, žarnyno vėžys kasmet papildomai diagnozuojamas dar apie 50 žmonių.
Žarnyno vėžys yra bendras terminas, kuriuo dažniausiai apibūdinamas storosios žarnos sienelėje pradėjęs augti piktybinis navikas.
Vėžys kartais gali išaugti ir plonojoje žarnoje (plonajame žarnyne), tačiau plonosios žarnos vėžiu žmonės serga palyginti retai.
Liga gali prasidėti iš suvėžėjusių gerybinio žarnyno polipo ląstelių, dėl žarnyno gleivinės pakitimų ar dar kitų priežasčių.
Žarnyno vėžiui būdingi 3 pagrindiniai simptomai:
- kraujingos išmatos;
- pakitęs tuštinimosi pobūdis (pvz., padažnėjęs tuštinimasis, laisvi ar užkietėję viduriai);
- pilvo skausmas.
Bet tokių pačių simptomų gali atsirasti dėl daugelio ligų, ir dažniausiai – ne dėl žarnyno vėžio.
Dažniausiai žarnyno vėžys išsivysto vyresniems nei 50 metų žmonėms. Jeigu žarnyno vėžys diagnozuojamas ankstyvosiose stadijose, beveik visada jį pavyksta išgydyti. Ir apskritai, kuo labiau vėžys įsisenėjęs (kuo didesnis ir toliau pasklidęs), tuo mažiau vilties jį išgydyti. Tačiau gydymas dažnai gali sulėtinti vėžio augimą.
Žarnynas
Žarnynas yra viena iš virškinimo sistemos sudedamųjų dalių. Virškinimo sistemoje maistas apdorojamas ir paverčiamas organizmui funkcionuoti būtina energija. Per žarnyną pašalinami nesuvirškinti maisto likučiai. Žarnyną sudaro plonoji ir storoji žarnos.
Storasis žarnynas
Storoji žarna taip pat svarbus virškinimo sistemos organas, joje baigiamos doroti nesuvirškintos atliekos, pasisavinamas vanduo ir mineralinės medžiagos. Storoji žarna yra apie 120–150 cm ilgio, ji skirstoma į tris dalis:
- akląją žarną (recum);
- gaubtinę žarną (colon);
- tiesiąją žarną (rectum).
Akloji žarna yra pradinė storosios žarnos dalis, jos ilgis apie 7–10 cm. Akloji žarna jungia plonąjį žarnyną su kylančiąja gaubtine žarna. Apvirškintas maistas iš plonojo žarnyno pirmiausia patenka į akląją žarną, kurioje absorbuojami skysčiai ir druskos, o nepasisavintas skystas turinys suvilgomas gleivėmis ir nustumiamas į kylančiąja gaubtinę žarną.
Gaubtinė žarna. Betarpiškai nuo aklosios žarnos aukštyn kyla gaubtinė žarna, šios ilgis apie 120 cm. Gaubtinę žarną sudaro keturios dalys:
- kylančioji gaubtinės žarnos dalis prasideda nuo dešinėje pilvo pusėje esančio maišelio, vadinamo akląja žarna (šioje vietoje plonoji žarna įeina į storąją ir prasideda storoji žarna);
- skersinė gaubtinės žarnos dalis eina skersai pilvo viršutinės dalies;
- nusileidžiančioji gaubtinė žarna perneša nesuvirškintas medžiagas į dešinę pusę;
- galiausiai turinys nuslenka į apatinėje pilvo dalyje esančią riestinę žarną, kurioje pastūmėjamas dar keletą centimetrų ir patenka į tiesiąją žarną.
Tiesioji žarna (žmonių kartais dar vadinama išeinamoji žarna). Tai galinė storosios žarnos dalis, kurioje formuojasi ir kaupiasi išmatos. Tiesioji žarna sudaro likusius 15–20 cm ir pasibaigia išange (išeinamąja anga), per kurią pašalinamos išmatos.
Visos plonųjų ir storųjų žarnų sienelė sudarytos iš gleivinės, raumeninio dangalo, pogleivio, adventicijos – dvylikapirštėje žarnoje, serozinio dangalo – likusiose žarnose.
Plonasis žarnynas
Tai pati ilgiausia žarnyno dalis. Jos ilgis apie 6–7 metrai. Plonuoju vadinamas todėl, kad plonoji žarna daug siauresnė už storąją. Plonąją žarną sudaro 3 dalys:
- dvylikapirštė žarna (duodenum) – ilgis apie 25–30 cm arba kaip 12 pirštų;
- tuščioji žarna (jejunum) – ilgis apie 2–3 m;
- klubinė žarna (ileum) – ilgis apie 3–4 m.
Burnoje susmulkintas maistas per ryklę patenka į stemplę ir ja nukeliauja į skrandį. Skrandyje prasideda maisto virškinimas. Apvirškintas maistas iš skrandžio patenka į plonąją žarną ir toliau virškinamas. Būtent plonajame žarnyne organizmas iš maisto pasisavina daugelį jam būtinų maistingųjų medžiagų. Iš plonosios žarnos suvirškinta maisto tyrelė nustumiama į storąją žarną.
Žarnyno polipai
Žarnyno polipai – tai mažos ataugos ant vidinių storosios žarnos (gaubtinės ir tiesiosios) sienelių. Žmonės paprastai jų nejaučia. Polipai dažnai nesiekia nė centimetro, bet gali užaugti ir iki kelių centimetrų. Vieniems žmonėms išauga tik po vieną polipą, o kitiems – ir po kelis. Polipų dažniau atsiranda pagyvenusiems žmonėms.
Polipų atsiranda dėl ląstelių pertekliaus. Žarnos gleivinės ląstelės nuolat atsinaujina, tačiau kuris nors pakitęs genas gali priversti gleivinės ląsteles dar sparčiai ir be atvangos daugintis.
Žarnyno polipai paprastai nepiktybiniai, bet aptikus juos būtina šalinti Negydomi ir nešalinami polipai gali suvėžėti ir kelti pavijų gyvybei. Priešvėžinių polipų atpažinimas ir pašalinimas – tai galimybė užkirsti kelią žarnyno vėžiui.
Rizikos veiksniai ir prevencija
Rizikos veiksnys – tai bet kuris aplinkos veiksnys, paveldėta savybė, gyvenimo būdas ar elgsena, dėl kurių poveikio didėja rizika susirgti vėžiu. Nors rizikos veiksniai turi įtakos vėžio vystymuisi, tačiau daugelis jų tiesiogiai vėžio nesukelia. Vieniems žmonėms, net ir veikiamiems kelių rizikos veiksnių, vėžys neišsivysto, o kiti, rodos, nepatiriantys jokio kenksmingo poveikio, ima ir suserga.
Tikslios žarnyno vėžio priežastys kol kas nėra gerai žinomos, tačiau nustatyta, kad kai kurie veiksniai didina vėžio atsiradimo riziką. Tokie rizikos veiksniai gali būti įgimti arba įgyti.
Rizikos veiksniai
- Amžius. Senstant rizika susirgti storosios žarnos (kolorektaliniu) ar plonosios žarnos vėžiu didėja. Storosios žarnos vėžys gali išsivystyti ir paaugliams ar jaunesnio amžiaus žmonėms, tačiau daugiau negu 90 proc. kolorektalinio vėžio atvejų nustatoma vyresniems nei 50 metų asmenims.
- Lytis. Vyrams šiek tiek didesnė rizika susirgti storosios žarnos vėžiu negu moterims.
- Paveldimas šeiminis vėžys. Jeigu pirmos eilės giminės (tėvai, broliai, seserys, vaikai) ar kiti artimi giminaičiai (seneliai, dėdės ir tetos, vaikaičiai, pusbroliai ar pusseserės ir t. t.) yra sirgę ar serga storosios žarnos vėžiu, liga gali būti genetiškai paveldima; ši taisyklė ypač pasitvirtina, jeigu giminaičiams storosios žarnos vėžys diagnozuotas iki 60 metų. Jeigu giminėje buvo storosios žarnos vėžio atvejų, Jūsų rizika susirgti šia onkologine liga beveik padvigubėja.
- Kai kurios paveldimos ligos. Didesnė rizika susirgti storosios žarnos vėžiu, lygiai kaip ir kitos rūšies vėžiu, tiems asmenims, kurių vienas ar keli pirmos eilės giminaičiai yra sirgęs ar serga kai kuriomis retomis paveldimomis ligomis, tokiomis kaip šeiminė adenominė polipozė, Gardnerio sindromas, Linčo sindromas, jaunatvinės (juvenilinės) polipozės sindromas ir pan. Didesnei rizikos grupei priskirtini ir gimdos vėžiu sirgusių moterų artimieji.
- Uždegiminės žarnyno ligos, tokios kaip opinis kolitas ar Krono liga, gali sukelti lėtinį storosios žarnos uždegimą, o lėtinis uždegimas visada didina gaubtinės žarnos vėžio riziką. Uždegiminės žarnyno ligos – tai ne dirgliosios žarnos sindromas, šių ligų nereikėtų painioti.
- Adenominiai polipai (adenomos). Polipai nelaikomi vėžiu, tačiau kai kurios polipų rūšys, vadinamosios adenomos, kartais gali peraugti į storosios žarnos vėžį. Atliekant kolonoskopiją polipai dažniausiai šalinami. Polipų šalinimas – viena iš priemonių užkirsti kelią storosios žarnos vėžiui. Jeigu vieną kartą jau buvo adenomų, didelė tikimybė, kad jų vėl priaugs ir išsivystys storosios žarnos vėžys, todėl adenomų turėję asmenys turėtų reguliariai tikrintis dėl vėžio.
- Anksčiau buvęs kai kurių rūšių vėžys. Didesnė tikimybė susirgti storosios žarnos vėžiu asmenims, jau sirgusiems šiuo vėžiu, ir moterims, sirgusioms kiaušidžių ar gimdos vėžiu.
- Judėjimo stoka ir nutukimas. Nejudrus gyvenimo būdas, ilgas sėdimas darbas, nutukimas taip pat didina riziką susirgti storosios žarnos vėžiu.
- Rūkymas, dažnas ir nesaikingas alkoholio vartojimas. Naujausi tyrimai rodo, kad rūkoriai dažniau miršta nuo gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžio nei nerūkantieji;
- Rasė. Juodaodžiai dažniau nei baltaodžiai serga sporadiniu (nepolipiniu) ar nepaveldimu storosios žarnos vėžiu.
Žarnyno vėžio prevencija
Mokslininkai jau daug metų siekia išsiaiškinti, kokios priežastys sukelia žarnyno vėžį ir kokiomis prevencinėmis priemonėmis žmogus galėtų nuo jo apsisaugoti. Tokių priemonių, kurios visiškai apsaugotų nuo žarnyno vėžio, kol kas nėra, tačiau kiekvieno žmogus valioje sumažinti ligos atsiradimo riziką.
- Tinkama mityba ir maisto papildai – viena iš svarbiausių prevencinių priemonių. Dietos, kuriose gausu vaisių ir daržovių, maistinių skaidulų, ir ribotas kiekis raudonos mėsos, riebalų, rafinuotų ir perdirbtų angliavandenių (cukraus, saldumynų), gali sumažinti gaubtinės žarnos vėžio riziką. Kai kurie tyrimai rodo, kad vartojant kalcio ir vitamino D papildų rizika susirgti gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžiu taip pat mažėja.
- Aspirinas ir kiti nesteroidiniai priešuždegiminiai vaistai – tyrimais nustatyta, kad šie vaistai gali sumažinti žarnyno vėžio riziką. Tačiau ilgiau vartoti aspiriną dėl jo šalutinio poveikio taip pat rizikinga (gali sukelti kraujavimą iš skrandžio), todėl šis vaistas žarnyno vėžio profilaktikai dar nerekomenduojamas. Aspirino ar kitų nesteroidinių priešuždegiminių vaistų vartojimas niekada nepakeis reguliaraus tikrinimosi dėl žarnyno vėžio. Jeigu ketinate ilgesnį laiką profilaktiškai vartoti aspiriną, pirmiau pasitarkite su gydytoju, kiek iš to bus naudos ir koks galimas šalutinis poveikis.
- Reguliarus tikrinimasis – efektyvi priemonė, dažnai padedanti aptikti priešvėžinius polipus ir išvengti žarnyno vėžio. Pasitarkite su gydytoju, nuo kada, atsižvelgiant į Jūsų amžių ir giminėje paplitusias ligas, reikėtų pradėti reguliarias patikras. Vidutiniškai tikrintis reikėtų nuo 50 metų, nors kai kuriems asmenims patikros būtinos gerokai anksčiau. Kol storosios žarnos vėžys nepažengęs, paprastai jis nesukelia jokių simptomų, todėl su gydytoju reikėtų aptarti, kuriuos tyrimus vertėtų atlikti ir kaip dažnai tikrintis. Gydytojo nurodytus tyrimus turėtų atlikti iki 50 metų ir (arba) tikrintis gerokai dažniau:
- asmenys, sirgę gaubtinės ar tiesiosios žarnos vėžiu arba adenomine polipoze;
- asmenys, kurių šeimos nariai sirgo ar serga gaubtinės ar tiesiosios žarnos vėžiu arba polipoze (vėžiu ar polipoze – jaunesnis nei 60 metų pirmos eilės giminaitis arba du bet kurio amžiaus pirmos eilės giminaičiai). Pirmos eilės giminaičiais laikomi tėvai, tikri broliai ir seserys bei vaikai;
- asmenys, sirgę ar sergantys lėtine uždegimine žarnyno liga;
- asmenys, kurių giminėje paveldimas bet kuris storosios žarnos vėžio sindromas (šeiminė adenominė polipozė, Gardnerio sindromas, Linčo sindromas ar kiti sindromai).
Tyrimai, atliekami žarnyno vėžiui nustatyti, aprašomi kitame skyriuje.
Žarnyno vėžys
Žarnyno vėžys pradeda vystytis, kai normalios plonosios arba storosios žarnos gleivinės ląstelės virsta piktybinėmis, ima nevaldomai daugintis ir formuotis į darinį, vadinamą augliu. Auglys gali būti gerybinis (nevėžinis) arba piktybinis (vėžinis). Piktybinis auglys gali išplisti į kitas kūno dalis. Paprastai vėžiui užaugti ir išplisti prireikia ilgų metų, bet kai kurie paveldimi ypatingi sindromai pokyčius gali išprovokuoti per metus ar net kelis mėnesius. Pokyčių gali atsirasti ir dėl genetinių, ir dėl aplinkos veiksnių.
Dažniausiai žarnyno vėžys prasideda nuo mažos nepiktybinės ataugos – polipo.
Storosios žarnos (kolorektalinis) vėžys
Storosios žarnos arba kolorektaliniu (lot. kolon – gaubtinė žarna, rectum – tiesioji žarna) vėžiu vadinamas gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžys – viena iš labiausiai paplitusių onkologinių ligų. Kolorektaliniu vėžiu dažniau serga išsivysčiusių šalių gyventojai. Šis vėžys gali pažeisti bet kurią gaubtinės ar tiesiosios žarnos dalį, tačiau dažniausiai išsivysto nusileidžiančiosios gaubtinės žarnos apatinėje dalyje, riestinėje ar tiesiojoje žarnoje.
Kolorektalinis vėžys paprastai išauga iš polipo, susiformavusio ant gaubtinės ar tiesiosios žarnos vidinės sienelės. Kartais kolorektaliniam vėžiui pradžią gali duoti ir suvėžėjusi gaubtinės ar tiesiosios žarnos gleivinės epitelio ląstelė.
Tiesiosios (išeinamosios) žarnos vėžys
Tiesiojoje žarnoje prasidėjęs vėžys vadinamas tiesiosios, o kartais tiesiog išeinamosios žarnos vėžiu. Dauguma tiesiosios žarnos vėžių prasideda gleivinės epitelyje. Piktybiniai navikai beveik visada išsivysto iš polipų. Vyrai tiesiosios žarnos vėžiu serga dažniau negu moterys.
Gaubtinės žarnos vėžys
Gaubtinėje žarnoje prasidėjęs vėžys vadinamas gaubtinės žarnos vėžiu. Šis vėžys taip pat susiformuoja iš piktybiniais tapusių gaubtinės žarnos polipų. Dažniausiai išsivysto nusileidžiančiosios gaubtinės žarnos apatinėje dalyje ir riestinėje žarnoje.
Aklosios žarnos vėžys
Aklosios žarnos navikai palyginti reti.
Daugelis aklosios žarnos vėžių išsivysto žarnos sienelių liaukiniame epitelyje. Iš pradžių tai būna gerybiniai polipai, bet jie netrunka suvėžėti ir pradeda skverbtis į kitus audinius ar organus. Skirtingai nei kiti vėžiai, aklosios žarnos navikai visai kaip grybai auga vienoje vietoje ant žarnos kišenės sienelės ir veržiasi į išorę. Dėl šio polinkio, ir dėl to, kad aklosios žarnos turinys paprastai skystas, navikai retai užkemša virškinamąjį traktą. Vėlesnėse stadijose vėžio ląstelių gali išplisti į kraują, limfą ar kitus organus, kur jos gali priauginti naujų polipų ar navikų.
Storosios žarnos (kolorektalinio) vėžio rūšys
- Daugiau kaip 95 proc. storosios žarnos onkologinių susirgimų sudaro adenokarcinomos. Adenokarcinoma išsivysto iš žarnos vidų klojančio liaukinio epitelio ląstelių. Liaukinės ląstelės išskiria gleivių. Gleivės drėkina žarnų vidinį paviršių, ir išmatos lengviau slysta žarnynu.
- Dvi retos gaubtinės ir tiesiosios žarnos adenokarcinomos rūšys vadinamos mucinine ir žiedinių ląstelių karcinoma. Šiais terminais apibūdinama naviko ląstelės išvaizda pro mikroskopą.
- Plokščiųjų ląstelių vėžys. Plokščiojo epitelio ląstelės (panašios į odos ląsteles) ir liaukinės ląstelės iškloja žarnų vidines sieneles. Tai reta vėžio rūšis.
- Karcinoidiniai navikai. Karcinoidas – reta ir keista lėtai augančio neuroendokrininio naviko rūšis. Šie vėžiai auga hormonus gaminančiuose audiniuose, ypač virškinimo sistemoje. Dažniausiai išsivysto tiesiojoje ir gaubtinėje žarnoje.
- Sarkoma – tai organizmo atraminių ląstelių (tokių kaip kaulų ar raumenų ląstelės) vėžys. Didžioji dalis gaubtinėje ar tiesiojoje žarnoje randamų sarkomų yra lejomiosarkomos. Šie vėžiai pradeda vystytis lygiųjų raumenų ląstelėse. Jie gydomi kitaip negu adenokarcinomos.
- Limfoma vadinamas limfinės sistemos vėžys. Limfomos sudaro tik apie vieną procentą visų gaubtinėje ar tiesiojoje žarnoje randamų vėžių. Jų gydymas taip pat labai skiriasi nuo kolorektalinių vėžių gydymo.
Plonosios žarnos vėžys
Žmogaus plonasis žarnynas sudaro beveik 75 proc. viso virškinamojo trakto ilgio, o plonojo žarnyno gleivinės paviršius – daugiau negu 90 proc. viso virškinamojo trakto paviršiaus, tačiau pirminiai vėžiniai navikai plonosios žarnos audiniuose susiformuoja palyginti retai. Plonosios žarnos vėžiu sergančių vyrų ir moterų skaičius panašus. Dažniau serga vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonės.
Plonosios žarnos vėžys išsivysto ant dvylikapirštės, tuščiosios ar klubinės žarnos sienelių. Mokslininkų nuomone šis vėžys vystosi panašiai kaip ir storosios žarnos vėžys. Didžioji dalis plonojo žarnyno vėžių atsiranda iš suvėžėjusių polipų. Dažniausiai aptinkamos navikų rūšys – adenokarcinomos ir adenomos.
Dvylikapirštės žarnos vėžys
Dvylikapirštė žarna prasideda nuo skrandžio. Tai pradinė ir trumpiausia plonojo žarnyno dalis. Dvylikapirštėje žarnoje išsivystęs vėžys vadinamas dvylikapirštės žarnos vėžiu. Šis vėžys palyginti retesnis už skrandžio ar kolorektalinį vėžį. Navikai dažniausiai formuojasi ant dvylikapirštės žarnos užpakalinės sienelės. Labiausiai paplitusi rūšis – adenokarcinomos. Dideli dvylikapirštės žarnos navikai, ypač didžiojo dvylikapirštės žarnos spenelio navikai, gali užspausti tulžies latakus ir sukelti geltą arba plonosios žarnos nepraeinamumą.
Plonosios žarnos vėžio rūšys
Skiriamos penkios pagrindinės plonosios žarnos vėžio rūšys.
- Adenokarcinoma – labiausiai paplitusi plonosios žarnos vėžio rūšis, dažniausiai išsivysto dvylikapirštėje arba tuščiojoje žarnoje. Adenokarcinoma prasideda plonosios žarnos liaukinio epitelio ląstelėse.
- Plonojoje žarnoje paprastai aptinkama lejomiosarkoma. Šis navikas išauga plonosios žarnos raumeniniame sluoksnyje. Lejomiosarkoma dažniausiai išsivysto klubinėje žarnoje.
- Virškinamojo trakto (gastrointestininės) stromos navikas – abai reta vėžio forma. Manoma, kad ji išsivysto iš virškinamojo trakto sienelėse esančių Cajalo ląstelių. Šis vėžys priskiriamas minkštųjų audinių sarkomų grupei.
- Karcinoidinis navikas. Šie navikai priskiriami neuroendokrininiams navikams. Jų gali atsirasti įvairiuose organuose iš hormonus gaminančių ląstelių. Paprastai išsivysto klubinėje žarnoje.
- Limfoma vadinamas limfinės sistemos vėžys. Plonosios žarnos limfoma paprastai išsivysto tuščiojoje arba klubinėje žarnoje ir dažniausiai tai būna ne Hodžkino limfoma.
Žarnyno vėžio simptomai ir požymiai
Labai svarbu žinoti, kad žarnyno vėžio simptomai ir požymiai visai tokie patys, kaip ir labai paplitusių nevėžinių ligų, tokių kaip hemorojus ir dirgliosios žarnos sindromas. Kai įtariamas vėžys, šie simptomai paprastai būna atsiradę neseniai, jie skausmingi, ilgai nepraeina ir po tam tikro laiko keičiasi. Jeigu žmogus sugebėtų atpažinti pavojingus žarnyno vėžio simptomus, ligą būtų įmanoma aptikti anksti, kai didžiausia tikimybė ją sėkmingai išgydyti. Tačiau daugelis ligonių nejaučia jokių simptomų iki liga nepradeda progresuoti.
Storosios žarnos vėžio simptomai
Susirgus storosios žarnos (kolorektaliniu) vėžiu gali atsirasti šiai ligai būdingų simptomų, Tačiau tokių pačių simptomų gali atsirasti susirgus ir kitomis ligomis, ypač bendrųjų simptomų, tokių kaip pilvo diskomfortas, pūtimas ir nereguliarus tuštinimasis.
Storosios žarnos vėžiui būdingi šie simptomai ir požymiai:
- kraujavimas iš išangės (tiesiosios žarnos) arba kraujo buvimas išmatose;
- pakitęs įprastas tuštinimosi pobūdis (diarėja ar laisvesni viduriai), trunkantis ilgiau negu 4–6 savaites;
- siauresnės ar plonesnės nei įprastai išmatos;
- gumbas, kurį gydytojas gali apčiuopti išeinamojoje angoje ar pilvo srityje (dažniausiai dešinėje pusėje);
- noras stangintis (tarsi norėtumėte tuštintis);
- svorio netekimas;
- skausmas pilvo ar išangės srityje;
- sumažėjęs raudonųjų kraujo kūnelių kiekis kraujyje (anemija).
Žarnyno navikai kartais kraujuoja, todėl sergant žarnyno vėžiu kraujyje dažnai sumažėja raudonųjų kraujo kūnelių. Tai vadinama anemija. Dėl anemijos gali atsirasti nuovargis, o kai kada ir dusulys.
Jei vienas ar kitas simptomas nepraeina per kelias savaites ar net sustiprėja, kreipkitės į gydytoją. Ir būtinai jam pasakykite, kurie iš minėtų simptomų ar požymių jums kelia rūpesčių. Paprašykite, kad gydytojas paskirtų kolonoskopiją simptomų priežastims nustatyti.
Kartais vėžys gali sukelti žarnų nepraeinamumą, kitaip dar vadinamą žarnų obstrukcija. Šiai ligai būdingi simptomai:
- dieglių pobūdžio pilvo skausmai;
- vidurių pūtimas;
- vidurių užkietėjimas;
- pykinimas.
Minėtų simptomų gali atsirasti ir dėl kitų ligų, nebūtinai dėl vėžio. Daugelis šių ligų ne tokios pavojingos, pavyzdžiui, hemorojus, infekcijos ar uždegiminės žarnų ligos. Jei esate jaunas, tai kraujavimas iš išeinamosios angos, perštėjimas ir skausmas tuštinantis – tikriausiai ne žarnyno vėžio, o tik hemorojaus požymiai.
Gaubtinės žarnos vėžio simptomai
Gaubtinės žarnos vėžio simptomai ir požymiai labai primena tiesiosios žarnos vėžio simptomus ir požymius.
Gaubtinės žarnos vėžiui būdingi tokie simptomai ir požymiai:
- pakitę tuštinimosi įpročiai (viduriavimas ar vidurių užkietėjimas) ar išmatų konsistencija;
- kraujavimas iš tiesiosios žarnos ar kraujo buvimas išmatose;
- nuolatiniai nemalonūs pojūčiai pilve – spazmai, dujų kaupimasis, skausmas ir pan.;
- jausmas, kad nepavyksta iki galo išsituštinti;
- silpnumas ir nuovargis;
- nepaaiškinamas svorio kritimas.
Daugelis sergančiųjų gaubtinės žarnos vėžiu pradinėse ligos stadijose nejaučia jokių simptomų. O kai simptomų pagaliau atsiranda, jie labai įvairuoja priklausomai nuo naviko dydžio ir augimo vietos.
Jeigu pastebėjote bent vieną gaubtinės žarnos vėžio simptomą ar požymį, pavyzdžiui, išmatose atsirado kraujo ar pakito tuštinimosi įpročiai, būtinai apsilankykite pas gydytoją. Ir nepamirškite pasiteirauti, kada reikėtų pradėti profilaktines sveikatos patikras.
Tiesiosios žarnos vėžio simptomai
Bendrieji tiesiosios žarnos vėžio simptomai. Pradinių stadijų vėžys gali neturėti jokių simptomų. Sisteminių (viso organizmo) pakitimų gali atsirasti vėžio navikui skverbiantis gilyn į tiesiosios žarnos audinių sluoksnius arba vėžio ląstelėms plintant į kitus organus.
Tiesiosios žarnos vėžiui būdingi tokie simptomai ir požymiai:
- tiesiosios žarnos skausmas;
- pilvo skausmas ar diskomfortas;
- dažnesnis skausmingas dujų kaupimasis ar skrandžio spazmai;
- išpūstumo, pilnumo jausmas;
- pasikeitęs apetitas;
- svorio kritimas;
- nuovargis ar silpnumas.
Tiesiosios žarnos vėžio požymiai. Dėl tiesiojoje žarnoje ar analiniame kanale augančio naviko gali pasikeisti tuštinimosi dažnumas, išmatų konsistencija ir forma. Vėžiui pasklidus tiesiojoje žarnoje arba išplitus į gaubtinę žarną simptomai gali paaštrėti arba jų padaugėti. Dėl kraujavimo iš tiesiosios žarnos išmatos gali nusidažyti ryškiai raudona spalva. Kraujuojantis navikas taip pat gali keisti išmatų spalvą, nuo tamsios iki juodos kaip degutas.
Plonosios žarnos vėžio simptomai
Susirgus plonosios žarnos vėžiu gali atsirasti žemiau išvardytų simptomų ir požymių, nors kartais ligoniai gali nejausti nė vieno iš šių simptomų arba jų gali atsirasti dėl kitų ligų, nebūtinai dėl vėžio.
Plonosios žarnos vėžiui būdingi šie simptomai:
- kraujo buvimas išmatose;
- tamsios, juodos spalvos išmatos;
- diarėja (viduriavimas);
- gumbelis pilve;
- pilvo skausmas ar spazmai;
- nepaaiškinamas svorio kritimas;
- trumpalaikiai pilvo skausmai, kartais lydimi stipraus pykinimo ir vėmimo.
Dvylikapirštės žarnos vėžio simptomai
Dvylikapirštės žarnos vėžio simptomai paprastai išryškėja tik vėlyvosiose stadijose, kai navikas jau pakankamai didelis. Požymiai ir simptomai specifiniai.
Pagrindiniai dvylikapirštės žarnos vėžio simptomai:
- pilvo skausmas;
- refliuksas;
- svorio kritimas;
- pykinimas ir vėmimas;
- gelta;
- kraujavimas (hemoragija).
Apčiuopos būdu dvylikapirštės žarnos naviką ar darinį retai kada pavyksta aptikti.
Kraujingos išmatos
Pastebėjus, kad išmatose yra kraujo, galima įtarti žarnyno vėžį. Tačiau dažniausiai kraujo atsiranda dėl kitų priežasčių. Jeigu neramu dėl vienų ar kitų simptomų, kuriuos, jūsų manymu, galėjo sukelti žarnyno vėžys, būtinai pasikalbėkite su šeimos gydytoju.
Dažniausiai kraujo į išmatas patenka iš hemorojinių mazgų, ypač jei tai šviežias ir ryškiai raudonas kraujas. Hemorojiniai mazgai – tai aplink išeinamąją angą padidėję veniniai rezginiai. Šie mazgai palyginti silpni, todėl tuštinantis gali būti pažeisti ir pakraujuoti.
Kraujas iš aukščiau esančių žarnų nėra ryškiai raudonas. Jis greičiau juodas, todėl išmatos gali atrodyti tamsios kaip degutas. Šis kraujavimas gali pranašauti aukštesnių žarnyno dalių vėžį. Arba kraujo gali patekti iš kraujuojančios opos.
Pastebėjus bet kokį kraujavimą būtina apsilankyti pas gydytoją ir pasitikrinti. Gydytojas tikrai nepamanys, kad jį gaišinate ir beveik neabejotinai patikrins tiesiąją žarną: pirštine apmautą pirštą įkiš į tiesiąją žarną ir ieškos nenormalių pakitimų. Jis taip pat galės diagnozuoti, ar tiesiojoje žarnoje yra hemorojinių mazgų. Jeigu gydytojui nepavyks apčiuopti jokių anomalijų arba jis aptiks į vėžį panašų gumbą, jums teks gultis į ligoninę, kur atliks daugiau žarnyno vėžio tyrimų.
Pasitarkite su šeimos gydytoju
Jeigu neramu dėl simptomų, kuriuos, jūsų manymu, galėjo sukelti žarnyno vėžys, būtinai apsilankykite pas šeimos gydytoją. Gydytojas, atsižvelgdamas į amžių ir nusiskundimus, nuspręs, ar tai gali būti žarnyno vėžys. Priklausomai nuo amžiaus ir simptomų jums gali skubiai prireikti žarnyno vėžio specialisto, ypač šiais atvejais:
- šeimos gydytojas dešinėje pilvo pusėje arba tiesiojoje žarnoje apčiuopė guzelį;
- vargina anemija;
- pakitęs tuštinimosi pobūdis: palaidi viduriai arba padažnėjęs tuštinimasis ir tai trunka ilgiau kaip 4– 6 savaites;
- kraujuoja iš išeinamosios angos.
Kuo anksčiau vėžys randamas, tuo lengviau jį gydyti, ir tuo didesnė tikimybė, kad gydymas bus sėkmingas. Todėl labai svarbu pastebėjus nerimą keliančių simptomų skubiai apsilankyti pas šeimos gydytoją.
Žarnyno vėžio stadijos
Vėžio stadija apibūdinamas piktybinio naviko dydis ir jo išplitimas organizme. Stadija nustatoma remiantis laboratoriniais ir kūno ertmių vaizdiniais tyrimais (skenavimu). Nuo vėžio stadijos dažnai priklauso, koks bus taikomas gydymas. Kai kada vėžio stadiją galima nustatyti tik išoperavus naviką. Tačiau gydytojas, pamatęs erdvinius kūno ertmių vaizdus, jau gali preliminariai nustatyti stadiją ir kartais pradėti gydymą dar prieš operaciją.
Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, žarnyno vėžio stadijos dažniausiai klasifikuojamos pagal prancūzų chirurgo Pjero Denua (Piere Denoix) pasiūlytą TNM sistemą (ši sistema padeda įvairių šalių gydytojams taikyti tuos pačius gydymo metodus, apibendrinti patirtį, daryti išvadas ir rekomenduoti diagnostikos bei gydymo būdus). Kai kada onkologai vėžio stadijas žymi romėniškais skaičiais, o kartais taiko ir Duke universiteto (JAV) mokslininkų pasiūlytą storosios žarnos navikų klasifikavimo sistemą.
Žarnyno vėžio stadijos pagal tarptautinę TNM sistemą
TNM simbolių reikšmės: T – navikas (angl. tumor), N – limfiniai mazgai (angl. node), M – metastazės (angl. metastasis). Ši stadijų klasifikavimo sistema apibūdina pirminio naviko (T) dydį, vėžio ląstelių išplitimą į limfmazgius (N) ir kitus organus (M).
Skiriamos 4 žarnyno piktybinių navikų išplitimo stadijos:
- T1 – navikas pažeidžia tik žarnos gleivinę ir pogleivį;
- T2 – navikas peraugęs į raumeninį žarnos sienelės sluoksnį;
- T3 – navikas peraugęs į žarnos sienelės išorinį sluoksnį;
- T4 – navikas peraugęs žarnos sienelės išorinį sluoksnį. Jis gali būti išplitęs į kitą žarnos dalį, gretimus organus ar struktūras arba kiaurai peraugęs žarnas dengiančią pilvaplėvę.
Vėžio ląstelių išplitimas į limfmazgius apibūdinamas 3 stadijomis:
- N0 – limfmazgiuose vėžio ląstelių nerasta;
- N1 – vėžio ląstelių rasta 1–3 sritiniuose limfmazgiuose;
- N2 – vėžio ląstelių rasta ≥ 4 sritiniuose limfmazgiuose.
Vėžio išplitimą (metastazes) apibūdina 2 stadijos:
- M0 – vėžio ląstelės neišplitę į kitus organus (atokių metastazių nenustatyta);
M1 – vėžio ląstelių rasta kituose organuose (nustatytos tolimos metastazės).
Romėniškais skaičiais žymimos žarnyno vėžio stadijos
Romėniškais skaičiais žymimos 5 pagrindinės žarnyno vėžio stadijos. Šioje sistemoje piktybiniai žarnyno navikai grupuojami pagal TNM stadijas.
- 0 žarnyno vėžio stadija arba karcinoma in situ (navikas neperaugęs į gilesnius audinių sluoksnius). Jeigu Jums nustatyta 0 storosios žarnos vėžio stadija arba karcinoma in situ, tai reiškia, kad vėžio ląstelių yra storojo žarnyno gleivinėje, bet navikas neperaugęs gleivinės, todėl beveik nėra rizikos, kad vėžio ląstelių galėjo pasklisti;
- I žarnyno vėžio stadija. Vėžys peraugęs storosios žarnos gleivinę, pogleivį ar prasiskverbęs į raumeninį sluoksnį, bet toliau nepasklidęs. Vėžio ląstelių limfmazgiuose nėra (T1, N0, M0 arba T2, N0, M0);
- II žarnyno vėžio stadija. Ši stadija skiriama į IIA ir IIB:
- IIA stadija reiškia, kad vėžio navikas peraugęs į išorinį žarnos sienelės sluoksnį, bet vėžio ląstelių limfmazgiuose nėra (T3, N0, M0);
- IIB stadija reiškia, kad vėžys peraugęs storosios žarnos sienelės išorinį sluoksnį ir išplitęs į gretimus audinius ar organus (T4). Limfmazgiai nepažeisti (N0). Vėžys į kitas kūno sritis nepasklidęs (M0).
- III žarnyno vėžio stadija. Ši stadija skiriama į IIIA, IIIB ir IIIC:
- IIIA stadija reiškia, kad navikas vis dar žarnos gleivinėje ar pogleivyje arba peraugęs į raumeninį sluoksnį, vėžio ląstelių yra gretimuose 1 – 3 limfmazgiuose (T1, N1, M0, arba T2, N1, M0);
- IIIB stadija reiškia, kad vėžys peraugęs į storosios žarnos sienelės išorinį sluoksnį ar storąjį žarnyną supančius audinius ar organus, vėžio ląstelių yra gretimuose 1 – 3 limfmazgiuose (T3, N1, M0, arba T4, N1, M0);
- IIIC stadija reiškia, kad vėžys gali būti bet kokio dydžio, išplitęs į gretimus 4 ar daugiau limfmazgių, tačiau į kitus organus nepasklidęs (bet kuri T stadija, N2, M0).
IV žarnyno vėžio stadija. Vėžys per limfinę sistemą ar kraują išplitęs į kitus organus, pavyzdžiui, kepenis ar plaučius (bet kuri T stadija, bet kuri N stadija, M1).
Duke navikų klasifikavimo sistema
Kai kada gydytojai žarnyno vėžiui apibūdinti pasirenka terminą Duke A, B, C ar D. Ką šis terminas ir raidės pasako apie Jųsų ligą?
- Duke A reiškia, kad vėžys yra tik giliausiame gaubtinės ar tiesiosios žarnos sluoksnyje (gleivinėje ir pogleivyje) arba šiek tiek įaugęs į raumeninį sluoksnį;
- Duke B reiškia, kad vėžys peraugo gaubtinės ar tiesiosios žarnos raumeninį sluoksnį;
- Duke C reiškia, kad vėžys pasklido į vieną ar kelis limfmazgius, esančius netoli storosios žarnos;
- Duke D reiškia, kad vėžys pasklido į kuriuos nors kitus organus, pavyzdžiui, kepenis ar plaučius.
Kai kurie gydytojai išplitusį žarnyno vėžį dažniau vadina ne Duke D stadijos, bet IV stadijos arba pažengusiu vėžiu.
Žarnyno vėžio ląstelių diferenciacijos laipsnis
Priimdami sprendimą dėl žarnyno vėžio gydymo, gydytojai visada įvertina ne tik į ligos stadiją, bet ir tai, kaip vėžio ląstelės atrodo pro mikroskopą (ląstelių brandumą). Ląstelių diferenciacijos arba brandumo laipsnis parodo, kiek vėžio ląstelės pakitusios palyginti su normaliomis ląstelėmis. Augdama ir bręsdama normali ląstelė įgyja specifinių jos vietą ir paskirtį organizme atitinkančių savybių. Šis procesas vadinamas diferenciacija. Patologai skiria 3 žarnyno vėžio diferenciacijos laipsnius:
- G1 (žemas piktybiškumo laipsnis) – vėžio ląstelės gerai diferencijuotos, t. y. jų struktūra labai panaši į normalios ląstelės struktūrą;
- G2 (vidutinis piktybiškumo laipsnis) – vėžio ląstelės vidutiniškai diferencijuotos, t. y. labiau skiriasi nuo normalių ląstelių;
- G3 (aukštas piktybiškumo laipsnis) – vėžio ląstelės blogai diferencijuotos, atrodo išsigimę, jų struktūra labai skiriasi nuo normalių ląstelių struktūros.
Žinodami naviko diferenciacijos laipsnį, gydytojai gali nuspėti, kaip vėžys toliau vystysis. Gerai diferencijuotas vėžys tikriausiai augs lėčiau ir vargu ar išplis, ko negalima pasakyti apie blogai diferencijuotą vėžį.
Žarnyno vėžio diagnostika
Storosios ir plonosios žarnos vėžiui diagnozuoti bei jo išplitimui į kitus organus (metastazėms) nustatyti gydytojai taiko daugybę tyrimų. Remiantis kai kuriais tyrimais netgi galima numatyti, kurie gydymo būdai būtų efektyviausi. Daugelio vėžių galutinė diagnozė patvirtinama vieninteliu būdu – biopsija. Jeigu biopsija negalima, diagnozei nustatyti prireikia kitų tyrimų. Kūno ertmių vaizdiniai tyrimai gali parodyti, ar vėžys išplitęs. Šiame skyriuje aprašomi pagrindiniai tyrimai, pagal kurios diagnozuojamas žarnyno vėžys, tačiau ne kiekvienam pacientui prireikia tiek daug tyrimų.
Skirdamas tyrimus, gydytojas atsižvelgia į šiuos veiksnius:
- amžių ir sveikatos būklę;
- įtariamą vėžio rūšį;
- simptomus ir požymius;
- ankstesnių tyrimų rezultatus.
Be to, gydytojui būtina žinoti visas paciento ir jo giminės ligų istorijas.
Storosios žarnos vėžio diagnostika
Pradinė apžiūra. Jeigu gydytojui kyla įtarimų dėl storosios žarnos vėžio, jis pirmiausia apklausia ir apžiūri ligonį. Apžiūra prasideda nuo storosios žarnos. Gydytojas pirštine apmautą pirštą per išangę įkiša į tiesiąją žarną ir čiuopia, ar apatinėje jos dalyje nėra augliukų. Tačiau šiuo būdu aptikti anomalijų dažnai nepavyksta, ypač jei vėžys pradinių stadijų, todėl pacientas siunčiamas pas specialistą. Vėžiui diagnozuoti prireikia vieno ar kelių tyrimų.
- Kolonoskopija. Atliekant šį tyrimą ilgas, plonas, lankstus teleskopas (kolonoskopas) per išangę įstumiamas į tiesiąją ir gaubtinę ir žarną. Prietaisu galima detaliai apžiūrėti visą tiesiąją ir gaubtinę žarną.
- Lanksčioji sigmoidoskopija. Procedūra panaši į kolonoskopiją, Skiriasi tik tuo, kad lankstus teleskopas trumpesnis, jis įstumiamas tik į tiesiąją ir riestinę žarną.
- Kompiuterinė tomografinė kolonografija. Tai storosios žarnos ertmės tyrimas rentgeno spinduliais, kai tomografu nuskenuojama daug gaubtinės ir tiesiosios žarnos vaizdų, kuriuos kompiuterio programinė įranga sujungia į vientisą vaizdą, ir jame matyti, ar ant tiesiosios ir gaubtinės žarnos sienelių yra polipų ar kitokių neįprastų darinių.
- Rentgeno tyrimas. Tai vienas iš būdų naudojant nedidelį kiekį rentgeno spindulių nufotografuoti vidaus organus. Šis tyrimas gali padėti aptikti naviką. Rentgeno aparatu daromos gaubtinės ir tiesiosios žarnos nuotraukos.
- Bario klizma. Paprastose rentgeno nuotraukose tiesioji ir gaubtinė žarna labai neryškios. Apatinio virškinamojo trakto vaizdas išryškėja atlikus bario klizmą (kontrastinio bario tirpalo įpurškiama į tiesiąją žarną, tirpalas sudrėkina tiesiosios ir gaubtinės žarnos sieneles, ir žarnų kontūrai rentgeno nuotraukose išryškėja).
- Pozitronų emisijos tomografija. Tai dar vienas būdas nuskenuoti vidaus organus ir audinius. Pacientui suleidžiamas nedidelis kiekis radioaktyvaus preparato, kurio sudėtis panaši į gliukozės. Šį preparatą pasisavina daugiausiai energijos naudojančios ląstelės. Gliukozės apykaita vėžio ląstelėse aktyvesnė, todėl jose kaupiasi daugiau radioaktyvios medžiagos. Skeneris, fotografuodamas vidaus organus, aptinka radioaktyvias sankaupas.
- Kraujo tyrimai. Kraujo mėginys gali būti tiriamas siekiant nustatyti, ar kraujyje nepadaugėjo tam tikrų baltymų, nes pakilęs baltymų lygis – agresyvaus arba išplitusio į kitus organus vėžio požymis. Ištyrus, kiek kraujyje yra raudonųjų kraujo kūnelių, galima pasakyti, ar vėžys sukelia kraujavimą.
- Slapto kraujavimo išmatose tyrimas. Šiuo tyrimu nustatoma, ar išmatose yra plika akimi nematomo kraujo. Kraujavimą gali sukelti žarnyne išsivystęs vėžys.
- Biopsija. Šis tyrimas reikalinga diagnozei patvirtinti. Biopsija – tai audinio gabalėlio paėmimas iš kurio nors organo ir mėginio mikroskopinis tyrimas ieškant pakitusių ląstelių. Kolonoskopinio ar sigmoidoskopinio tyrimo metu gydytojas arba seselė gali paimti biopsiją iš bet kurio pakitusio audinio. Tai padaroma į šoninį kolonoskopo ar sigmoidoskopo kanalą įvedus ploną instrumentą, užsibaigiantį mažomis žnypliukėmis, kuriomis paimamas audinio gabalėlis. Biopsijos rezultatų kartais tenka laukti beveik dvi savaites.
Storosios žarnos vėžio ankstyvosios diagnostikos programa
Vakarų Europoje, o nuo 2014 m. liepos 1 d. ir visoje Lietuvoje vykdoma Storosios žarnos vėžio ankstyvosios diagnostikos programa. Ji finansuojama iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų, todėl nemokama. Programa skirta 50–75 m. gyventojams. Pagal minėtą programą kartą per 2 metus galima išsitirti, ar nėra slapto kraujavimo iš žarnyno. Nustačius kraujavimą šeimos gydytojas išduoda siuntimą toliau tirtis pas gydytoją specialistą.
Plonosios žarnos vėžio diagnostika
Plonosios žarnos vėžio diagnostika pradedama nuo paciento apklausos, apžiūros ir apčiuopos. Gydytojas pirmiausia išsiaiškina ligos simptomus, praeityje buvusias ligas, ar pacientas yra turėjęs žarnyno polipų, kuriomis ligomis sirgo ar serga artimiausi
giminės, ar yra žalingų aplinkos veiksnių, galėjusių turėti įtakos ligos atsiradimui. Gydytojas taip pat apžiūri pacientą, įvertina jo sveikatos būklę, apčiuopia pilvą (labai didelį auglį galima apčiuopti net per pilvo sieną) ir paprastai siunčia pas specialistus atlikti tyrimų.
Plonosios žarnos vėžiui diagnozuoti prireikia ne tik fizinės apžiūros, bet ir specialių tyrimų.
- Kraujo tyrimai. Tokie kaip ir tyrimai dėl storosios žarnos vėžio. Kraujo mėginys taip pat gali būti tiriamas dėl kepenų ligų, kurių galėjo atsirasti dėl plonosios žarnos vėžio.
- Slapto kraujavimo išmatose tyrimas. Toks pat kaip ir tyrimas dėl storosios žarnos vėžio, nes slaptą kraujavimą iš žarnyno gali sukelti ir plonosios žarnos vėžys.
- Rentgeno tyrimas. Tai vienas iš būdų naudojant nedidelį kiekį rentgeno spindulių nufotografuoti vidaus organus. Šis tyrimas gali padėti aptikti naviką. Plonosios žarnos vėžiui diagnozuoti gali būti tiriama visa virškinimo organų sistema, įskaitant stemplę, skrandį, plonąją, gaubtinę ir tiesiąją žarną. Kartais tiriamajam duodama išgerti kontrastinio bario skysčio, kad rentgeno nuotraukose geriau išryškėtų stemplė, skrandis bei plonoji žarna ir gydytojas galėtų matyti, ar yra navikų ir kitokių pakitimų. Tai viršutinio virškinamojo trakto ir plonosios žarnos tyrimas. Naviko vietą kartais galima pamatyti ir pilvo rentgeno nuotraukose.
- Biopsija. Taip vadinamas audinio gabalėlio paėmimas mikroskopiniams tyrimams. Visi ankstesni tyrimai – tik ženklas, kad organizme esama vėžio. Galutinę diagnozę patvirtina biopsija.
- Endoskopija. Šis tyrimas suteikia gydytojui galimybę apžiūrėti virškinimo sistemą iš vidaus. Pacientui suleidžiama raminamųjų vaistų (vietinė arba bendroji nejautra), tada per burną įkišamas plonas lankstus vamzdelis su šviesos šaltiniu – endoskopas – ir per stemplę nustumiamas gilyn į skrandį ir plonąją žarną. Nuo raminamųjų vaistų pacientas labiau atsipalaiduoja, nurimsta, tampa mieguistas. Radęs pakitimų, gydytojas gali paimti gabalėlį audinio ir patikrinti, ar jame nėra vėžio ląstelių. Endoskopu galima apžiūrėti tik dalį plonosios žarnos, todėl pacientams dažnai rekomenduojamas naujas endoskopijos būdas – videokapsulė. Pacientas nuryja piliulės dydžio kapsulę, kurioje yra mažutė kamera ir šviesos šaltinis. Kapsulei slenkant virškinamuoju traktu filmuojamas ir perduodamas plonosios žarnos gleivinės vaizdas, kuris įrašomas į specialų prietaisą. Kapsulė yra vienkartinė, iš organizmo pasišalina tuštinantis.
- Kolonoskopija. Tyrimas labai panašus į tradicinę endoskopiją, tik endoskopas į gaubtinę žarną ir apatinę plonojo žarnyno dalį įstumiamas per išangę ir tiesiąją žarną.
- Kompiuterinė tomografija ir pozitronų emisijos tomografija. Šie tyrimas niekuo nesiskiria nuo storosios žarnos tyrimų. Skenuojant žarnyną galima išmatuoti naviko dydį ir patikrinti, ar vėžys neišplitęs į plaučius, kepenis ar kitus organus.
Žarnyno vėžio gydymas
Gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžiui gydyti taikomi šie metodai: chirurginis gydymas (operacija), chemoterapija (gydymas specifiniais priešvėžiniais vaistais), spindulinė terapija (gydymas jonizuojančiąja spinduliuote) ir taikinių (biologinė) terapija. Dažnai skiriamas ir sudėtinis gydymas, t. y. ligoniui vienu metu taikoma chemoterapija ir spindulinė terapija.
Gydymas labai priklauso nuo vėžio stadijos ir jo lokalizacijos, taip pat nuo paciento amžiaus ir sveikatos.
Labai svarbu gydymo galimybes ir metodus aptarti su savo gydytoju. Toks pokalbis tikrai padėtų suprasti, kodėl siūlomas būtent toks gydymo planas ir kokio poveikio galima tikėtis iš gydymo.
Gydytojų komanda. Žarnyno vėžiu sergantį ligonį paprastai gydo nemaža specialistų komanda:
- chirurgas, kurio specializacija – žarnyno navikai;
- chemoterapeutas (gydymo vaistais specialistas);
- radiologas (spindulinės terapijos specialistas);
- rentgenologas (tyrimų rentgeno spinduliais ir vaizdinių tyrimų, kitaip – skenavimo – specialistas);
- patologas (specialistas, kuris tiria audinių mėginius ir nustato ligą);
- slaugytojas ir kiti.
Prireikus komandą gali papildyti skrandžio ir žarnyno ligų specialistas, dietologas, fizioterapeutas, psichologas ar kitos srities specialistas.
Ši gydytojų komanda nusprendžia, ar ligoniui bus taikomas vienas gydymo būdas, ar sudėtinis (kombinuotas) gydymas. Gydymas priklauso nuo vėžio rūšies, naviko lokalizacijos, stadijos, taip pat nuo ligonio amžiaus ir sveikatos būklės, todėl pagrindinė gydytojų komandos užduotis – nustatyti diagnozę, gydymo galimybes bei galimas pasekmes, taip pat ir gydymo metodų eiliškumą.
Gydymo planas. Kai specialistų komanda susirenka ir priima sprendimą, gydantis onkologas ar slaugytoja pasikviečia pacientą ir informuoja apie gydymo galimybes bei paaiškina pagrindinius gydymo tikslus. Šie tikslai gali būti labai skirtingi: siekti išgydyti ligą, pailginti paciento gyvenimą, palengvinti simptomus. Pacientui taip pat paaiškinama, kokį ilgalaikį ar trumpalaikį šalutinį poveikį gali sukelti gydymas.
Kuris vėžio gydymo metodas tinkamiausias – paprastai kartu nusprendžia ligonis ir jį gydanti specialistų komanda. Vėžio specialistai – savo dalyko ekspertai, sukaupę daug naudingų ir reikalingų žinių apie gydymą, tačiau vėžio užkluptas žmogus geriau žino savo situaciją, jis taip pat turi savo nuomonę ir laikosi savų gyvenimo nuostatų.
Jeigu liga nepagydoma, o gydymo tikslas – tik kurį laiką kontroliuoti vėžį, apsisprendimas gali būti dar sunkesnis. Gydymą reikėtų išsamiai aptarti su gydytoju. Jeigu ligonis nutartų apsieiti be gydymo, visgi jam būtų galima siūlyti paliatyvų gydymą, kuris galėtų palengvinti simptomus.
Priimant sprendimą dėl gydymo labai svarbu visus klausimus išsamiai aptarti su specialistų komanda. Po šio aptarimo pravartu susidaryti klausimų, kuriuos norėtumėte užduoti komandai, sąrašą. Į antrąjį susitikimą su vėžio komanda reikėtų pasikviesti giminaitį ar artimą draugą, kuris galėtų padėti užrašyti atsakymus į Jūsų parengtus klausimus, taip pat gydytojų patarimus ir nurodymus.
Sutikimas gydytis. Atvykote į ligoninę. Žinokite, joks gydymas negali būti pradėtas be Jūsų sutikimo, todėl gydytojas pirmiausia supažindins Jus su gydymo tikslais ir paprašys užpildyti ir pasirašyti sutikimo gydytis lapą. Šis sutikimas – tai patvirtinimas, kad ligoninės personalui leidžiate Jus gydyti. Prieš pasirašant sutikimo gydytis lapą ligoniui turi būti suteikta visa informacija apie:
- rekomenduojamą gydymo būdą ir apimtį;
- gydymo privalumus ir trūkumus;
- bet kokią didesnę riziką ir šalutinį poveikį;
- kitus taikomus gydymo būdus.
Jeigu ko nors nesuprantate, iškart kreipkitės į gydytoją ar slaugytoją, kad dar kartą paaiškintų. Kai kurie vėžio gydymo būdai sudėtiniai, todėl visai nenuostabu, kad prašote pakartotinai paaiškinti. Jeigu išklausę informaciją apie numatomą gydymą dar negalite apsispręsti, visada galite paprašyti daugiau laiko.
Tik nuo Jūsų priklauso – gydytis ar nesigydyti. Medikai visada paaiškins, kas nutiktų, jeigu atsisakytumėte gydymo. Apie savo sprendimą nesigydyti būtina informuoti gydytoją ar prižiūrinčią slaugytoją, kad atsisakymas gydytis būtų įrašytas į Jūsų medicinos bylą. Atsisakymo nebūtina pagrįsti, tačiau personalas, žinodamas Jūsų rūpesčius, galėtų suteikti gerų patarimų.
Kita nuomonė. Nemaža dalis pacientų pageidauja išgirsti ne tik gydančiojo, bet ir kito gydytojo nuomonę apie nustatytą ligą ir jos gydymo galimybes. Antrojo gydytojo konsultacija paprastai suteikia pacientui tvirtybės priimti sudėtingus sprendimus. Sužinoti kito onkologo nuomonę dabar laikoma netgi standartu. Informacijos apie gydytojus, kurie specializuojasi gydyti žarnyno vėžį, galite gauti pačioje gydymo įstaigoje arba kreiptis į Jus gydantį gydytoją. Jeigu jau žinote, kurio gydytojo konsultacijos pageidaujate, paskambinkite jam, susitarkite dėl priėmimo ir išsiaiškinkite, kokių reikia medicininių dokumentų ir per kiek laiko juos turite pateikti.
Būtinai pasitarkite su gydančiuoju gydytoju, ar nepavojinga atidėti gydymą, kol bus gauta kito specialisto nuomonė.
Prašykite, kad gydantis gydytojas parengtų dokumentus antrojo specialisto konsultacijai. Kartais gydytojas kai kuriuos Jums reikalingus dokumentus jau gali būti atidavęs į archyvą, tokiu atveju kreipkitės į gydymo įstaigos archyvą (dažniausiai raštu). Dokumentų rengimas paprastai trunka kelias dienas, todėl tardamiesi dėl konsultacijos turėkite tai omenyje.
Niekada nesiųskite medicininių dokumentų originalų paštu, pasidarykite ir siųskite jų kopijas. Originalus atsineškite į konsultaciją.
Gaubtinės žarnos vėžio gydymas
Gaubtinės žarnos vėžiui gydyti taikomi šie metodai: chirurginis gydymas, chemoterapija ir biologinė (taikinių) terapija. Dažnai skiriamas ir sudėtinis gydymas, t. y. ligoniui vienu metu taikomi keli gydymo būdai. Gydymas labai priklauso nuo vėžio stadijos ir jo lokalizacijos gaubtinėje žarnoje.
Chirurginis gydymas – tai vienas iš pagrindinių gaubtinės žarnos vėžio gydymo būdų. Operuojant paprastai pašalinamas navikas, pažeista žarnos dalis ir gretimi limfmazgiai. Jeigu vėžys peraugęs į gretimus audinius ar organus, chirurgas gali pašalinti ir dalį šių audinių ar organų.
Kartais operacija siekiama tik palengvinti ligos simptomus, bet ne pagydyti pačią ligą, pavyzdžiui, navikui užkimšus storąją žarną.
Kai kada chirurginės operacijos prireikia pašalinti į atokius organus, tokius kaip kepenys ar plaučiai, išplitusį gaubtinės žarnos vėžį.
Chemoterapija gali būti skiriama prieš chirurginę operaciją arba po jos siekiant sumažinti vėžio atsinaujinimo riziką.
Chemoterapija taip pat gali būti naudojama kaip pagrindinė priemonė gydyti išplitusį vėžį arba tais atvejais, kai naviko negalima pašalinti chirurginiu būdu. Šiuo atveju gydymo tikslas – kuo ilgesnė vėžio kontrolė.
Chemoterapija gali būti skiriama siekiant sumažinti naviką ir palengvinti simptomus, jeigu baigus gydymą vėžys vėl atsinaujino arba jeigu jis paskleidė metastazių.
Taikinių (biologinė) terapija – tai priešvėžiniai vaistai, kurie paveikia vėžio ląstelėse vykstančius procesus. Šie vaistai slopina vėžio ląstelių augimą. Taikinių terapija kartais skiriama gydyti į kitus organus išplitusį gaubtinės ar tiesiosios žarnos vėžį. Vaistai gali būti naudojami vieni arba derinami su chemoterapija. Beveik visi vaistai leidžiami ar lašinami į veną, nors kai kurie gali būti ir geriami (tabletės).
Tiesiosios žarnos vėžio gydymas
Tiesiosios žarnos vėžio gydymas labai priklauso nuo vėžio stadijos ir jo lokalizacijos tiesiojoje žarnoje, taip pat nuo paciento amžiaus ir sveikatos būklės.
Tiesiosios žarnos vėžiui gydyti taikomi šie metodai:
Chirurginis gydymas, chemoterapija, spindulinė terapija ir kartais taikinių (biologinė) terapija. Dažnai skiriamas ir sudėtinis (kombinuotas) gydymas, t. y. vienu metu taikoma chemoterapija ir spindulinė terapija.
Labai svarbu, kad pacientas tiesiosios žarnos vėžio gydymą pirmiausia aptartų su gydančiuoju gydytoju. Tai padėtų geriau suprasti, kodėl siūlomas būtent toks gydymo planas ir kokio poveikio galima tikėtis iš gydymo.
Chirurginis gydymas – tai vienas iš pagrindinių tiesiosios žarnos vėžio gydymo būdų. Operuojant paprastai pašalinamas navikas, dalis arba ir visa tiesioji žarna bei gretimi limfmazgiai. Jeigu vėžys peraugęs į gretimus audinius ar organus, chirurgas gali pašalinti ir dalį šių audinių ar organų.
Kartais, kaip ir sergant gaubtinės žarnos vėžiu, operacija tik palengvina simptomus, bet ligos nepagydo, pavyzdžiui, kai navikas užkemša tiesiąją žarną ir trukdo pasišalinti turiniui.
Kai kada operacijos gali prireikti pašalinti į atokius organus, tokius kaip kepenys ar plaučiai, išplitusį vėžį.
Spindulinė terapija arba sudėtinis gydymas (spindulinė terapija kartu su chemoterapija) gali būti skiriama prieš tiesiosios žarnos operaciją arba po jos. Šiais gydymo būdais siekiama mažinti riziką, kad vėžys vėl neatsinaujintų tiesiojoje žarnoje arba gretimuose organuose.
Spindulinė terapija taip pat kartais taikoma siekiant sušvelninti simptomus, tokius kaip skausmas ar kraujavimas. Šis gydymas vadinamas paliatyviąja spinduline terapija.
Chemoterapija kartais skiriama po operacijos. Jos tikslas – chemoterapiniais vaistais sumažinti vėžio atsinaujinimo riziką.
Chemoterapija gali būti pagrindinis metodas gydyti į kepenis ar plaučius pasklidusį (antrinį) vėžį. Gydymo tikslas – sumažinti naviką ir kuo ilgesnį laiką kontroliuoti ligą. Kai kada ligoniams, kuriems diagnozuotas antrinis vėžys, chemoterapiniai vaistai skiriami prieš operaciją siekiant sumažinti naviką, kad jį būtų lengviau pašalinti.
Taikinių (biologinė) terapija – tai priešvėžiniai vaistai, kuriais gydomas į kitus organus išplitęs gaubtinės ar tiesiosios žarnos vėžys (plačiau žr. skyriuje Gaubtinės žarnos vėžio gydymas).
Gydymo šalutinis poveikis ir jo mažinimas
Vėžys ir jo gydymas dažnai sukelia nepageidaujamų šalutinių reiškinių organizme. Dar iki gydymo pradžios išklausinėkite gydytoją apie kiekvieną Jums paskirtą gydymo būdą ir galimą jo šalutinį poveikį. Išsiaiškinkite, kokių nepageidaujamų reakcijų dažniausiai galima tikėtis, kada jos gali pasireikšti, kaip būtų galima išvengti šalutinio poveikio arba jį sušvelninti. Taip pat būtinai paklauskite, kokio lygio priežiūros Jums gali prireikti gydantis ir sveikstant po gydymo, nes ligoniams, sergantiems žarnyno vėžiu, dažnai reikalinga giminaičių ir draugų pagalba.
Baimė dėl gydymo šalutinio poveikio. Tai normalus jausmas išgirdus diagnozę – vėžys, tačiau žmogui turėtų palengvėti žinant, kad jam priskirta gydytojų komanda visada pasirūpins, kaip išvengti šalutinio poveikio arba jį kontroliuoti. Tokia pagalba vadinama palaikomąja arba paliatyviąja priežiūra ir yra svarbi gydymo plano dalis nepriklausomai nuo ligos stadijos.
Nepageidaujamas gydymo poveikis priklauso nuo daugelio veiksnių, tokių kaip vėžio stadija, gydymo trukmė, gydymo apimtis ir būdai bei ligonio bendroji sveikatos būklė.
Chirurginio gydymo šalutinis poveikis. Dažniausi šalutiniai reiškiniai – operuotos vietos skausmas ir jautrumas. Po operacijos gali užkietėti viduriai ar prasidėti viduriavimas, tačiau laikui bėgant tai paprastai praeina. Jeigu po storosios žarnos operacijos suformuota kolostoma (chirurginiu būdu pilvo sienoje suformuota dirbtinė išangė), odą aplink ją gali niežtėti. Jeigu kurį laiką tenka gyventi su stoma gydytojas, slaugytoja ar specialiai parengtas personalas gali išmokyti, kaip valyti odą aplink stomą ir išvengti infekcijos.
Po operacijos daugelis ligonių turi išmankštinti žarnyną, atstatyti normalią jo veiklą. Šiam procesui prireikia laiko ir pagalbos. Jeigu žarnyno veikla neatsigauna, būtinai pasakykite gydytojui.
Spindulinės terapijos šalutinis poveikis gali pasireikšti nuovargiu, nestipriomis odos reakcijomis, viduriavimu, gali atsirasti skrandžio veiklos sutrikimų, kraujingų išmatų (dėl kraujavimo iš tiesiosios žarnos ar storosios žarnos užkimšimo). Baigus gydymo kursą daugelis šalutinių reiškinių išnyksta.
Dubens srities organų spindulinis gydymas gali pakenkti tiek vyrų, tiek moterų lytiniam gyvenimui ir vaisingumui. Dar iki gydymo pradžios išsiaiškinkite su gydytoju, kaip spindulinė terapija gali paveikti Jūsų seksualinį gyvenimą ir vaisingumą ir kokios galimybės išsaugoti vaisingumą.
Taikinių (biologinės) terapijos šalutinis poveikis. Kai kurie taikinių terapijai naudojami vaistai gali sukelti alerginę reakciją. Alerginė reakcija gali prasidėti leidžiant ar lašinant vaistą (arba išgėrus tabletę) arba netrukus po to. Alergija gali pasireikšti gripo simptomais, sumažėjusiu kraujospūdžiu, šleikštuliu (pykinimu). Dažniausiai alerginę reakciją sukelia pirmoji vaistų dozė. Siekiant mažinti riziką pirmoji vaistų dozė lašinama lėtai, net keletą valandų. Pacientui taip pat gali būti skiriama ir priešalerginių vaistų.
Dažniausias biologinei terapijai naudojamų vaistų šalutinis poveikis – odos bėrimas. Kiti nepageidautini reiškiniai – viduriavimas, pakitę plaukai, akių skausmas. Labai retais atvejais vaistai gali sukelti žarnyno perforaciją (skylę žarnoje).
Jeigu gydymo eigoje atsirado nepageidaujamų šalutinių reiškinių, nepamirškite apie juos pasakyti savo onkologui.
Chemoterapijos šalutinis poveikis. Apie vaistus, jų paskirtį, galimą šalutinį poveikį ir sąveiką su kitais vaistais geriausiai gali papasakoti Jūsų gydytojas. Chemoterapija gali sukelti vėmimą, pykinimą, viduriavimą, neuropatiją, burnoje gali atsirasti opų.
Daugeliui pacientų, kurie gydosi nuo vėžio, vėmimo išvengti padeda specialūs vaistai. Tačiau be vėmimo ligonius dar gali varginti pykinimas. Specialius vaistus pagal gydytojo nurodymą reikėtų vartoti prieš pradedant gydymą ir kurį laiką jam pasibaigus, nes vėmimo rizika gali išlikti dar keletą dienų.
Jeigu pykinimas ir vėmimas nepraeina, net ir vartojant paskirtus vaistus, informuokite gydytoją. Gydytojas gali pasiūlyti ir kitų vaistų. Šie vaistai turėtų ne tik palengvinti simptomus, bet ir padėti jų išvengti ateityje – per chemoterapijos seansus. Jeigu dėl stipraus pykinimo ir vėmimo maistas ir vanduo neužsilaiko organizme, apie šį negalavimą būtinai pasakykite gydytojui. Nuolatinis vėmimas gali sukelti dehidrataciją ir elektrolitų disbalansą. Taip pat labai svarbu pasitarti su gydytoju, jeigu ligos simptomai gydymo eigoje pasunkėjo.
Nors šiais laikais chemoterapijos šalutinis poveikis gerokai švelnesnis nei praeityje, tačiau pacientai gali jausti neįprastą nuovargį, taip pat didėja rizika užsikrėsti infekcinėmis ligomis. Kai kurie vaistai gali sukelti neuropatiją, kojų ir rankų dilgčiojimą ar tirpimą. Retas atvejis, kad nuo vaistų, kuriais gydomas storosios žarnos vėžys, nuslinktų plaukai. Jeigu šalutinis poveikis ypač sunkus, galima mažinti vaistų dozę arba kuriam laikui atidėti gydymą.
Jeigu pradėjote chemoterapijos seansus, būtinai paprašykite, kad Jus prižiūrinti gydytojų komandą paaiškintų, kada kreiptis į gydytoją dėl šalutinio poveikio.
Baigus gydymą chemoterapijos sukelti šalutiniai reiškiniai paprastai išnyksta.
Palaikomoji (paliatyvioji) priežiūra. Be pagrindinio gydymo, kuriuo siekiama sulėtinti, sustabdyti ar sunaikinti vėžį, pacientui labai svarbi ir palaikomoji arba paliatyvioji priežiūra. Šios priežiūros tikslas – palengvinti simptomus ir šalutinį poveikį, padėti pacientui tenkinti fizinius, emocinius ir socialinius poreikius.
Palaikomoji priežiūra gali padėti esant bet kuriai vėžio stadijai. Dažniausiai ligoniams vienu metu skiriamas ir pagrindinis gydymas, ir palaikomasis. Kartu taikant abu gydymo būdus paprastai pagerėja pacientų gyvenimo kokybė ir sušvelnėja simptomai. Pacientai jaučiasi labiau patenkinti gydymu.
Palaikomojo gydymo rūšys labai įvairios, jos apima ir medikamentus, ir mitybos pokyčius, ir relaksacijos metodus, ir dar kitus gydymo būdus. Kartais palaikomajam gydymui gali būti taikomi panašūs metodai kaip ir vėžio gydymui, pavyzdžiui, chemoterapija, chirurginė operacija, spindulinė terapija. Prašykite, kad gydytojas išaiškintų, kokiu tikslu į gydymo planą įtraukta kiekviena gydymo rūšis.
Dar prieš gydymo pradžią aptarkite su specialistų komanda, kokių šalutinių reiškinių galima tikėtis pagal Jūsų gydymo planą ir kokio palaikomojo gydymo gali prireikti. Jeigu prieš pradedant gydymą ar jo eigoje atsirado problemų, nedelskite apie jas pranešti savo gydytojui ar kitam komandos nariui.
Gyvenimas pasibaigus gydymui
Storosios žarnos vėžio gydymas baigėsi. Dabar laikas prašyti onkologą, kad specialiai Jums parengtų tolesnės priežiūros ir stebėjimo planą. Į šį planą galima įtraukti fizines patikras ir (arba) medicininius tyrimus, iš kurių būtų matyti, kaip per kelis ateinančius mėnesius ar metus keisis Jūsų sveikatos būklė.
Tolesnė priežiūra reikalinga palaikyti gerą paciento sveikatą, padėti suvaldyti šalutinius gydymo simptomus ir stebėti, ar neatsiranda vėlyvųjų šalutinio poveikio apraiškų. Tačiau bene svarbiausia priežiūros paskirtis – akylai stebėti, ar nėra vėžio atkryčio (ar po operacijos vėžys nemėgina sugrįžti). Stebėsena ypač svarbi pirmuosius 5 metus po gydymo, nes šiuo laiku vėžio pasikartojimo rizika didžiausia.
Daugelį žmonių kankina nerimas, kad pasibaigus gydymui vėžys vėl gali sugrįžti. Žmonės labai skirtingi, todėl ir vėžio pasikartojimo rizika kiekvienam kitokia. Būtinai pasiklauskite gydytoją, ar vėžys dar turi galimybių sugrįžti.
Pasibaigus kolorektalinio vėžio gydymui pacientą turėtų stebėti šeimos gydytojas kartu su onkologu. Po operacijos pacientas pagal sudarytą planą mažiausiai 5 metus turėtų reguliariai tikrintis sveikatą:
- pirmaisiais ir antraisiais metais po operacijos – kas 3 mėnesius;
- trečiaisiais – penktaisiais metais – kas 6 mėnesius;
- vėliau – 1 kartą per metus.
Rekomenduojami atlikti tyrimai:
- kolonoskopija: praėjus metams po operacijos; jei per pirmąją kolonoskopiją rasta polipų, tyrimas kartojamas kasmet, jei polipų nerasta – kas 3 metus;
- karcinoembrioninio antigeno (CEA arba vėžinio embrioninio antigeno) koncentracijos kraujyje tyrimas: pirmaisiais ir antraisiais metais po operacijos – kas 3 mėnesius; likusius 3 metus – kas pusmetį;
- laboratoriniai tyrimai: kasmet arba pagal gydytojo nurodymą;
- kepenų ir sritinių limfmazgių echoskopija: kasmet arba pagal gydytojo nurodymą;
- kiti tyrimai: pagal gydytojo nurodymą.
Po gydymo prireiks šiek tiek laiko, kol atsigausite ir pradėsite geriau jaustis. Sveikas gyvenimo būdas gali padėti Jūsų kūnui greičiau sustiprėti ir sumažinti vėžio pasikartojimo riziką. Sveika gyvensena taip pat mažina riziką susirgti ir kitomis ligomis, tokiomis kaip širdies ligos ar net insultas.
Pasirinkti sveiką gyvenseną – tai šiek tiek pakeisti įprastą gyvenimo būdą. Maži pakitimai gali pagerinti Jūsų sveikatą ir gerovę. Todėl reikėtų rinktis subalansuotą mitybą, fizinį aktyvumą, stengtis palaikyti normalų kūno svorį, pagal galimybes mažinti stresą ir visiems laikams mesti rūkyti.
Sveika mityba
Sveikstantiems po sunkaus vėžio gydymo pacientams jėgas atgauti padeda maistas, kuriame gausu šviežių vaisių ir daržovių bei kitų neperdirbtų, mažai riebalų turinčių produktų. Maistinga mityba taip pat gali sumažinti širdies ligų, aukšto kraujospūdžio, nutukimo ir diabeto riziką. Be to, naujausi tyrimai rodo, kad kai kuriems žarnyno vėžį pergyvenusiems ir sveiką mitybą pasirinkusiems žmonėms gali sumažėti vėžio pasikartojimo rizika ir pailgėti gyvenimo trukmė. Nors daugelis šių tyrimų susiję su krūties vėžiu, tačiau mokslininkai pastebėjo, kad sveikas maistas taip pat gerai veikia ir sveikstančius po gaubtinės žarnos vėžio ir prostatos vėžio pacientus.
Daugelio ekspertų nuomone tie patys maisto produktai, kuriuos rekomenduojama vartoti siekiant išvengti vėžio, gali apsaugoti ir nuo vėžio pasikartojimo. Mokslininkai rekomenduoja valgyti daugiau augalinės kilmės maisto (vaisių, daržovių, neskaldytų grūdų), liesos mėsos ir neriebių pieno produktų, tačiau geriau vengti raudonos mėsos it labai perdirbtų produktų.
Reguliari fizinė mankšta
Fiziniai mankšta – svarbi sveikos gyvensenos dalis. Moksliniai tyrimai rodo, kad fizinis aktyvumas padeda sveikstantiems pacientams greičiau atgauti jėgas. Pavyzdžiui, kol gydotės ir pasibaigus gydymui fiziniai pratimai padeda:
- mažinti nerimą ir nuovargį;
- išlaikyti savigarbą;
- neprarasti optimizmo;
- gerinti širdies darbą;
- palaikyti normalų svorį;
- didinti raumenų jėgą ir ištvermę.
Naujausi tyrimai taip pat parodė, kad pacientams, sergantiems krūties, storosios žarnos, prostatos ar kiaušidžių vėžiu, reguliariai visu ligos ir sveikimo laikotarpiu mankštinantis gali sumažėti vėžio atkryčio rizika ir pagerėti išgyvenamumas. Tiriant nuo storosios žarnos vėžio gydytus pacientus nustatyta, kad reguliari fizinė mankšta net iki 50 proc. mažina vėžio atsinaujinimo riziką.
Štai dar keletas patarimų, kaip pradėti mankštintis
- Jei ilgai nesportavote ir nesimankštinote, pradėkite nuo 10 min. pasivaikščiojimo ir laiką kasdien ilginkite.
- Fizinius pratimus siekite su kasdieniais darbais: eikite į parduotuvė pėsčiomis, nesinaudokite liftu, o lipkite laiptais arba automobilį palikite toliau nuo namų durų.
- Darykite pratimus žiūrėdami televizorių ar klausydamiesi muzikos.
- Susiraskite mankštos partnerį ar grupę, kurie jus motyvuotų ar suteiktų draugišką pagalbą.
Jeigu kankina nuovargis, mankštinkitės tada, kai turite daugiausiai energijos.
Sveikos gyvensenos palaikymas
Yra eilė kitų būdų padedančių užtikrinti ir palaikyti sveiką gyvenseną po gydymo:
Išmokite susidoroti su jausmais. Stresas, nerimas, depresija, baimė, kad vėžys vėl sugrįš, – dėl šių jausmų gali sulėtėti sveikimo procesas ir kilti naujų problemų, tokių kaip nemiga, galvos skausmai ar skrandžio negalavimai. Su tokiomis emocijomis Jums padėtų susidoroti panašaus likimo paramos grupė ir gebėjimas atsipalaiduoti. Gal panorėsite išmokti ir naujų atsipalaidavimo būdų, tokių kaip meditacija ar joga. Kai kuriems žmonėms tvardytis padeda maldos ar mintys apie dvasingumą.
Nepriaukite svorio. Išsigydžius nuo vėžio labai svarbu nepriaugto svorio. Viršsvoris ir nutukimas didina vėžio atsinaujinimo riziką.
Nerūkykite ir nebūkite greta rūkančiųjų. Meskite rūkyti, net ir tuo atveju jei Jums jau diagnozuotas vėžys. Atsisakę tabako tikriausiai greičiau atsigausite ir pagerės viso organizmo sveikata. Be to, venkite „priverstinio rūkymo“, t. y. dūmų, iškvepiamų iš rūkoriaus plaučių ar sklindančių nuo degančios cigaretės, cigaro ar pypkės.
Bendraukite ir juokitės. Pabūkite su draugais, pažiūrėkite filmą, išveskite pasivaikščioti šunį ar pažaiskite su vaikais. Juokas gali sumažinti nerimą ir pakelti nuotaiką.
Puslapis parengtas pagal American Society of Clinical Oncology (cancer.net), Cancer Research UK (cancerresearchuk.org) ir Egton Medical Information Systems Limited (patient.co.uk) informaciją